Tuo įsitikino naujienų portalo tv3.lt skaitytoja Birutė iš Vilniaus, kuri į redakciją atsiuntė savo išgyvenimus ir nuostabą dėl kelių asmenų elgesio, su kuriais susitiko prie pažįstamojo karsto.
„Kaitrų vasaros vakarą po darbo skubėjau į šarvojimo salę. Viršuliškių mikrorajone esančioje salėje buvo pašarvotas mano buvęs kolega. Gan jaunas vyras. Daug su juo nebendravau, tačiau iš pagarbos jo šeimai, nuvykau atiduoti paskutinę pagarbą ir pareikšti užuojautą.
Deja, apsilankymas šarvojimo salėje, prie velionio karsto, man paliko randą širdyje. Šalia karsto buvo artimiausi susirinkę žmonės, velionio šeima, jie gedėjo kartu sunkią valandą, tačiau labiausiai mane pribloškė išgirsti vienos užsukusios moters žodžiai.
Žiūrėdama į velionį ji pusbalsiu tarė, lyg garsiai pasvarstydama: „Na, rankas galėjo papudruoti ir gražiau.“
Net atsisukau į ją – ar tikrai dabar, atėjus paskutinį kartą atsisveikinti su žmogumi, svarbiausia yra velionio rankos? Koks gi skirtumas, kokios rankos ir kodėl eini, jeigu tau terūpi rankos???
Man buvo pikta, atrodė, kad gniužulas gerklėje užstrigo. Nieko tai moteriai nepasakiau. Manau, kad ji iš mano žvilgsnio suprato, jog likau pasipiktinusi jos ištartais žodžiais.
Ilgai dar nešiojausi šiuos jos išgirstus žodžius... Ir vis kirba man vienas klausimas – na ir kodėl mes negalime būti žmogiškais tomis akimirkomis, kai brangiausi ir mylimiausi žmonės skęsta skausme?“
Skaitytojai, jeigu ir jūs pastebėjote tai, kas patraukė jūsų akį arba išgirdote istoriją, kuri, manote, yra verta ne tik jūsų, bet ir tv3.lt skaitytojų dėmesio, dalinkitės ją siųsdami [email protected]
