V. Kočiubaitis gali pasigirti plačia ir neįprasta patirtimi – gydytoju dirbo ne tik Lietuvoje, tačiau ir Afganistane. Būtent po darbo svečioje šalyje atsirado ir knyga „Afganistano daktaras“, kuri, sako gydytojas, rado savo skaitytoją.
„Apie „Afganistano daktarą“ gaunu visokių atsiliepimų, bet maždaug 10 tūkst. egzempliorių yra išparduota. Manau, kad ta knyga surado savo skaitytoją. Dabar pasirašysiu sutartį dar 8 tūkst. kopijų. Gal žmones vilioja romantika, krašto aprašymas.
Rašyti apie Afganistaną yra sunku, nes ten yra visai kito mentaliteto žmones, viduramžiai, islamas, kuris yra labai radikali ir brutali religija. Manau, man pavyko, nes ten gyvenau, pats tai mačiau. Daug prototipų yra tikri, kaip ir mergaitė, kurią man pavyko išgydyti, nors ji jau buvo beveik laidojama“, – prisimena rašytojas.
Artimiausia ligoninė – už 400 km
Karo gydytojo darbas, sako V. Kočiubaitis, sunkus ne tik dėl fakto, kad dirbi kare. Lietuvoje, lygina gydytojas, prireikus gali pacientą perkelti, pasikonsultuoti su kolegomis, o Afganistane esi beveik vienas.
„Ten, kur aš buvau, artimiausia normali ligoninė buvo už 400 km. Ligonius galėjome gabenti tik sraigtasparniais arba lėktuvais. Aišku, yra ir tai, kad ligos ten specifinės, kurias teko išmokti gydyti, ypač vaikų ligos, gydėme ir vietinius su šautinėmis žaizdomis. Aišku, turėjome gerą komandą chirurgų, anestiozologų, traumatologų, bet praktiškai esi vienas, nes už tavo pečių nieko nėra“, – pasakoja V. Kočiubaitis.
Nors dažniausiai, kalbėdami apie darbą karo sąlygomis, susimąstome apie emocinę būklę, gydytojas sako su problemomis nesusidūręs – padėjo, sako jis, ir prieš tai įgyta patirtis Vokietijos karo ligoninėje Afganistano sostinėje Kabule.
Patirties, prisimena rašytojas, turėjo ir kiti gydytojai, todėl krūvio neatlaikiusių ir namo grįžusių medikų nebuvo, tačiau jis neslepia, kad kai kuriems to pasirodė per daug. „Aišku, buvo žmonių, kurie neprisitaikė ir turėjo sugrįžti į Lietuvą, bet iš medikų tokių nežinau.
Mes visi važiavome ne naujokai, jau buvome truputį apšilę kojas. Vieni Irake, kiti Afganistane, Kosove, Balkanų pusiasalyje. Be to, turėjome kolegas, kurie buvo ypatingai patyrę ir turėjo karinę patirtį.“
Vis dėlto dirbant Afganistane teko ne tik rūpintis ligoniais, tačiau ir saugumu. „Mes visi buvome parengti, kad saugotumėmės, paaiškinta, kur reikia „kišti nosį“, kur nereikia, kaip išsikviesti apsaugą ar karius, naikintuvus“, – pasakoja gydytojas.
Medicininis realizmas su satyra
„Afganistano daktaras“, sako V. Kočiubaitis, nebuvo autobiografinis kūrinys, nors realių detalių ir yra. Iš pradžių knyga turėjo tapti apsakymų rinkiniu, tačiau lyg netyčia apsakymai įgavo vieną bendrą siužetinę liniją ir virto romanu.
Naująją knygą „Gydytojai miršta kitaip“ autorius vadina medicininiu realizmu, kuris papildytas juodu humoru, satyra, farsu ir vaizduote, tačiau neslepia, kad visuose apsakymuose aprašytas situacijas teko patirti pačiam.
„Tai tikrai nėra mano darbo atpasakojimas, bet aš vis tiek vadinu tai realizmu, nes tos situacijos yra mano išgyventos. Ten yra 30 apsakymų ir jie visi yra mano vienaip ar kitaip išgyventi“, – sako medikas.
Knygoje pagrindiniu aspektu tapo gydytojo ir paciento santykiai – „man tas svarbiausia“. V. Kočiubaitis sako, kad gilinamasi ir į gydytojo emocijas, jo požiūrį į save patį bei į darbą, Hipokrato priesaiką ir atskleidžia, kad knygoje netrūksta ir agresyvių scenų.
Vis dėlto dviprasmiškas knygos pavadinimas, pabrėžia autorius, nėra susijęs su plačiai aptarinėjamomis medikų mirtimis. „Tai yra grožinė literatūra, tik įvilkta į keistoką rūbą ir formatą. „Gydytojai miršta kitaip“ tikrai nereiškia, kad jie nusižudo. Turėjau omenyje, kad jie miršta kažką duodami ligoniui.
Jie miršta kiekvieną dieną, budėjimą, kiekvieną valandą. Ligonis miršta gaudamas pagalbą, užuojautą, slaugą, priežiūrą, o gydytojai miršta atiduodami. O būtent šiame apsakyme, kuris tapo ir knygos pavadinimu, yra prototipas su realybe, apie mirusį gydytoją. Jį pažinojau, mes bendravome. Jis buvo gan garbingo amžiaus, bet dirbo labai sunkų darbą“, – pasakoja V. Kočiubaitis.
Dirbti tenka ir per 6 vietas
Nors knygoje, sako autorius, nesistengta kalbėti apie medikų patiriamą spaudimą, jis neslepia, kad su juo susidurti teko ir pačiam.
„Aš neplėtojau to fakto, kad yra mobingas, kad yra psichologinis smurtas, su kuriuo man pačiam teko susidurti. Aišku, visada kaltininkai yra skyriaus vedėjai ir ligoninių direktoriai, jų pavaduotojai. Tą jie daro labai įmantriai ir išradingai, prisidengę.
Šitos temos nenorėčiau liesti, nes ši tema skaudi ir ji egzistuoja, o nieko nedaroma. Prikuriama darbo grupių, komitetų ir apsimetama, kad kažkas daroma“, – sako gydytojas.
Tačiau medikų darbą apsunkina ir dideli krūviai – V. Kočiubaitis turi 2,5 etato, o pavaduojant kitus gydytojus dirbti tenka ir per 6 vietas. Jis neslepia, kad lankant ligonius namuose, pats į namus grįžta vos apie 21 valandą vakaro, todėl rašymui laiko atranda tik rytais ir savaitgaliais.
„Nemedžioju, nežvejoju, nekeliauju. Apskritai esu antituristas, myliu tą vietą, kurioje gyvenu. Rašymui skirti visi savaitgaliai ir, kadangi keliuosi anksti, rašau pora valandų iš ryto, o grįžęs po darbo tik taisau tai, kas buvo parašyta prieš porą savaičių.
Ką gali parašyti po 8 ar 12 darbo valandų? Mūza nemėgsta pavargusių, nusvirusių pečių, kaip sakoma. Dabar nieko net neskaitau, noriu padaryti tai, ką dabar rašau. Man tai yra labai svarbu“, – sako autorius.
Svarbiausias darbas – monografija
O svarbus V. Kočiubaičio darbas yra tas, kuriuo, sako jis, labiausiai didžiuojasi – monografija apie Vištytį. Monografijoje yra maždaug 3000 puslapių, todėl ilgai užtrunka ne tik ją parašyti, tačiau ir surinkti medžiagą rašymui. „Reikia turėti daug medžiagos, nes tu negali interpretuoti faktų, čia nėra vietos vaizduotei.“
Nemažai laiko užėmė ir kitos autoriaus knygos – pirmąją jis rašė 8 metus, o „Afganistano daktaras“ ir „Gydytojai miršta kitaip“ popieriuje nugulė per du metus, tačiau pats V. Kočiubaitis sako, kad nei vienos knygos nepriima kaip iššūkio: „Knygos, galiu sakyti, mane tiesiog ištiko, jos tiesiog atsirado mano gyvenime. Situacijos, kurias aš išdėstau menine forma.“
Ateityje, atskleidžia jis, galime tikėtis išvysti ir Afganistane rašytą autoriaus dienoraštį, tačiau kol kas jam dar neatėjo tinkamas laikas.
„Aš esu rašęs dienoraštį, kuriame viską fanatiškai fiksavau, bet kol kas mano dienoraščiui neatėjo laikas išvysti dienos šviesą. Dienoraštis vis tiek yra dokumentinė proza – turi minėti įvykius, pavardes, tikrus faktus. Dabar dar per anksti, nes tie žmonės dar tarnauja ir nenoriu, kad prasidėtų interpretacijos“, – sako autorius.
