Tačiau neapsigaukite, Marijampolėje gyvenanti Jolanta Rutkauskienė tikrai nėra iš tų mokytojų, kurių dienos bėga ramiu ir itin neskubančiu tempu. Dviejų vaikų, 11-metės Luknės ir 8-mečio Kristupo, mamą iš tiesų būtų galima pavadinti netgi trilype asmenybe.
Mat moters profesija skamba taip – vizažistė, fotografė, mokytoja.
Jolanta, jus būtų galima pavadinti trilype asmenybe – dirbate ir vizažiste, ir fotografe, ir net mokytoja! Kaip taip nutiko, kad gyvenime atsiskleidėte net trijose skirtingose specialybėse?
Savo linksmame gyvenime iš pradžių studijavau medicininę kosmetologiją ir vėliau tęsiau biologijos studijas universitete. Šiuo metu taip pat dirbu ir vizažiste.
Mano skiriamoji technika yra tokia, kad aš labiau stengiuosi išryškinti moters bruožus ir grožį, manau, kad gražumas ir slypi paprastume.
Ateityje galbūt norėsiu grįžti prie medicininės kosmetologijos, nes šias paskaitas ir seminarus iš tiesų labai mėgau.
...o kur dar fotografija ir pedagogika.
Matyt, fotografija į mano gyvenimą atėjo kartu su genais. Mano krikšto tėtis fotografuodavo jaunystėje, šį meną paauglystėje pamilau ir aš.
Vėliau pradėjau mokytis privačiai pas savo mylimus fotografus. Aš visą laiką pasaulį matydavau šiek tiek kitaip nei visi, fotokamera man padeda tuos vaizdus „sugaudyti“, o pamažu tai tapo ir asmeniniu verslu. (šypteli)
O mokytoja aš pradėjau dirbti dar studijuodama biologiją, tuomet labai trūko mokytojų, ypač kaimo mokyklose, tad buvau pakviesta padirbėti... taip ja ir likau.
Ar prisimenate tą dieną, kai jūsų rankose atsidūrė pirmasis fotoaparatas?
Fotografija yra mano aistra, poilsis ir laisvalaikis, mylimas darbas. Kai nusipirkau pirmąjį fotoaparatą, tai buvo geriausias mano gyvenimo sprendimas.
Be galo myliu vestuvių fotografijas. Žinau, kad daugelis fotografų jų privengia arba jas atlieka tik dėl finansinės naudos, bet tokiose fotografijose randu ne tik verslą.
Man patinka žmonės, šis darbas man dovanoja labai gražias draugystes, naujus draugus, naujas emocijas ir galimybes.
Dažnai vaikystėje visi svajojame, kaip užaugę dainuosime didžiausiose arenose, skrisime į kosmosą ar kitais savo talentais subursime tūkstantines minias. O ar jūs save jau tuomet įsivaizduodavote stovinčią prie mokytojo lentos?
Vaikystėje mes su kitais vaikais žaisdavome mokyklas, patikdavo visiems. Aš dažniausiai vaidindavau mokytoją vieną dieną, kitą dieną jau tapdavau pardavėja, bet labiausiai patikdavo piešti.
Mano krikšto tėtis, mamos brolis – mokytojas, jo žmona irgi mokytoja, jis kūrė ir puikias fotografijas. Matomai, tikrai aš visa iš jo. (juokiasi)
Esate taisykles laužanti mokytoja. Norėdama perduoti žinias, pasitelkiate pačius žaismingiausius metodus. Pavyzdžiui, pasakojant apie kraujo sudėtį, panaudojate džiovintus persikus. Kaip jums kyla tokios idėjos ir kokių dar įdomybių esate prigalvojusi?
Šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai yra labai ypatingi, jie – laisvi, nevaržomi, jie gali tau sakyti „nenoriu, nereikia“. Todėl mes, mokytojai, turime rasti kelią į jų širdis. Kai jie tave pamilsta kaip žmogų, tuomet ir akademiniai reikalai ima klostytis smagiai.
Jaunimui reikia gyvo pažinimo pamokose, jiems nereikia moralų, mintino teorijos kalimo. Jie trokšta veiksmo ir gyvo vaizdo. Mano pamokose vaikai gali vaikščioti laisvai, o kartais būna ir taip, kad sėdime visi drauge ant žemės, žiūrime filmą apie fosilijas.
Išauginame klumpeles stikliniame inde, prūdo vandenyje ir žiūrime sau pro mikroskopus, džiaugiamės, kad pavyko.
Teko pelėsį auginti ant senos duonos – atsinešiau pelėsinio sūrio, duoną apžiūrėjome pro mikroskopą, o sūrį suvalgėme. Taip pat dažnai iš modelino lipdome chromosomas.
Esu surinkusi savo vabzdžių metodinę medžiagą. Aišku, gaila gyvasties, bet kitaip nepažinsime pasaulio, jo nepaliesdami.
Tikriausiai geru mokytoju būti sugebėtų ne kiekvienas. Kaip manote, kokiomis savybėmis pasižymi geras mokytojas?
Manau pats svarbiausias dalykas yra meilė, meilė vaikui, kantrybė, neskirstymas į patinkančius ir mažiau patinkančius. Bei, žinoma, supratimas, kad vaiko širdis yra labai pažeidžiama. Jei užgausime ją, prarasime pasitikėjimą ir kelio atgal jau nebebus...
Kalbant su jumis, susidaro įspūdis, kad esate itin šilta ir nuoširdi. Ar tą jaučia ir jūsų mokiniai, o galbūt priešingai – mokiniams esate griežta mokytoja?
Jiems aš esu draugė, turiu autoritetą, vaikai myli mane. Tačiau visada stengiuosi būti jų lygyje, jie man gali drąsiai sakyti, ką galvoja, klausti, netgi supykti. Mes visada randame bendrą kalbą (šypteli)
Esate iš tiesų veikli moteris, ar dienoje lieka laiko namams, šeimai ir vaikams?
Aš visada planuoju savo dieną, mano prioritetas – mano vaikų mokyklos, kad jie būtų saugūs ir pavalgę. Tuomet susidėlioju sporto valandas, darbo valandas, namų ruošos laiką, mėgstamų knygų paskaitymo laiką. Iš tiesų viską labai planuoju.
Padedu visiems, kurie prašo pagalbos, dėl to kyla neretai kyla sunkumų fiziškai viską suspėti, bet kažkaip man tai pavyksta padaryti. (šypteli) Visada rasiu laiko visiems, kuriems manęs reikia.
O kaip į jūsų užimtumą reaguoja artimieji, vyras, ar nesako, kad kartais reikėtų ir sustoti?
Šiuo metu mano vyras dirba Norvegijoje, statybų kompanijoje. Namuose jis būna kas kelis mėnesius, todėl kai jis yra namuose, aš visada prisiderinu. Nors žinoma, jis sako, kad mano veiklos iš tiesų yra labai intensyvios.
Kaip jūs pati atsipalaiduojate laisvalaikiu?
Važiuoju pas brolį, vyro seseris, labai mėgstame pirtis. Kartais pabėgu pasibūti ir su draugėmis, skaitau knygas, jei galiu – stengiuosi daug miegoti. Būna po vestuvių fotografavimo miegu visą dieną, kol atsistato išlieta energija.
Vaikučiais tuo metu pasirūpina mano mama.
Jeigu atsuktumėte laiką atgal ir vis dėlto mokytoja būti negalėtumėte, kokią specialybę pasirinktumėte tuomet?
Jei nedirbčiau mokytoja, dirbčiau kosmetologe. Svarbu, kad niekas neatimtų iš manęs fotokameros ir žmonių. Save atradau, dėl to labiau džiaugiuosi ir dėkoju Dievui. (šypteli)