Čia pradėjo lankyti „vokiečių“ bažnyčią. Čia ir dabar gyvena jo tėvai Alma ir Marijonas. Iš Tauragės kilusi ir vyskupo žmona Vilma. „Tai mano gimtasis miestas, kuriame patyriau labai daug gražių akimirkų“, – sako buvęs tauragiškis, kuris evangelikų liuteronų vyskupu pirmą kartą buvo išrinktas būdamas vos 28-erių, 2004-ųjų pavasarį.
Istorija ir Bažnyčia
Vyskupas Mindaugas su neslepiama nostalgija vardija mielas jam Tauragės vietas – Oko miškas, Keramikos tvenkinys, jo krikšto tėvų tautodailininkų Elenos ir Antano Bagdonų sodyba. Šioje sodyboje mažasis Mindaugas praleido ne vieną vasaros dieną.
Nepaisydami sovietų okupantų saugumo Bagdonai visada atvirai kalbėdavo apie Lietuvos nepriklausomybę ir šalies istoriją. Vyskupas sako – krikšto tėvai padarė ypač didelę įtaką jo mąstymui ir pasaulėžiūrai. Nors Mindaugas neslepia, kad santykiai su Bagdonais ne visuomet buvo labai artimi, už neįkainojamas bręstančiam vaikui istorijos pamokas jis jiems labai dėkingas.
Netoli Bagdonų sodybos, prie tvenkinio, yra tiltas, ant kurio net ir sovietų metais buvo galima pamatyti vieną svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių – Gediminaičių stulpus.
– Kad tuo metu kur nors būtų viešai palikti Gediminaičių stulpai, buvo retenybė. Ar valdžia nepamatė, ar specialiai numojo ranka. Mes, vaikai, eidavom jų apžiūrėti lyg kokio iškasto lobio, – prisimena Mindaugas Sabutis.
Vaikystėje Mindaugas gyveno įprastą provincijos miesto vaiko gyvenimą – lankė būrelius, imtynių treniruotes ir apskritai domėjosi sportu. Bet bažnyčia jam taip pat buvo labai artima ir svarbi:
– Bažnyčia visada buvo šalia. Daug metų lankiau bažnyčią ir nesupratau, kodėl žmonės sako, kad Tauragėje yra vokiečių bažnyčia – man buvo tikra mįslė, kur ta vokiečių bažnyčia yra, nes aš eidavau į pamaldas liuteronų bažnyčioje, žinojau, kur yra katalikų bažnyčia, taip pat stačiatikių, o kur gi toji vokiečių? Tik paauglystėje supratau, kad aš tai „vokiečių“ bažnyčiai ir priklausau.
Iš kur kilo tokia meilė bažnyčiai? Vyskupas sako, kad ji atėjo iš šeimos, ypač prie to prisidėjo mama Alma.
– Pirmąsias maldas jau 4–5 metų būdamas mokėjau: „Tėve mūsų...“, „Tikiu į Dievą Tėvą“, vieną kitą giesmę. Žinoma, santykis su Dievu niekada nebuvo labai paprastas, buvo visko, – konstatuoja vyskupas.
Kunigo kelias
Iškart po konfirmacijos 1988 m. Tauragės Martyno Mažvydo liuteronų evangelikų bažnyčioje būsimasis vyskupas patyrė vidinių lūžių. Kilo klausimų apie gyvenimo prasmę:
– Norėjosi prasmingai nugyventi gyvenimą, ir nemačiau nieko prasmingesnio, kaip tik susieti savo ateitį su evangelikų liuteronų bažnyčia.
Įstojo studijuoti teologijos Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Evangeliškosios teologijos katedroje. Dar studijuodamas 1996 metais buvo ordinuotas kunigu. Dar po metų baigė evangeliškosios teologijos bakalauro studijas.
Apsigyvenęs Jurbarke tapo ne tik Jurbarko, bet ir dar trijų parapijų klebonu – Skirsnemunės, Smalininkų ir Vilkyškių. Bet jau 1998-aisiais persikėlė į Vilnių.
Paklaustas, kur geriau gyventi – mažame mieste ar didmiestyje, vyskupas sako, kad jam niekada nebuvo svarbus nei miesto dydis, nei vieta:
– Mano požiūris visada toks buvo ir išliko, kad mes su savimi savo pasaulį nešiojamės kartu. Jeigu neramu, tai neramu visur, jeigu bloga, tai taip bus visur. Man pasisekė, kad aš ir Tauragėje, ir kitur, kur tik teko gyventi, sutikau labai daug puikių žmonių, todėl ir gera gyventi ten, kur esu. Žinoma, didmiestyje kitokia aplinka, kitoks ritmas, bet ir mažame mieste savas grožis.
Meilės istorija
Į Vilnių Mindaugas atsikėlė iškart po to, kai buvo išrinktas ir įvestas tarnauti Vilniaus parapijoje. 1999 m. įstojo į magistrantūros studijas Vilniaus universiteto Religijų studijų ir tyrimų centre, po dvejų studijų metų įgijo magistro laipsnį. Tų pačių metų liepą vedė teologę, taip pat iš Tauragės kilusią Vilmą Einikytę.
Sabučiai augina tris vaikus – penkerių metų Paulių, dvylikos metų Elzę ir trylikametį Joną. Beveik visas vasaras vaikai praleidžia tėvų gimtajame mieste Tauragėje – tai pas vienus, tai pas kitus senelius, tad ir Mindaugo vaikams Tauragė jau tapo artimu širdžiai miestu.
Vyskupas šypsodamasis pasakoja:
– Įsivaizduojate, mūsų su Vilma tėvai gyvena – o ir mes ilgai gyvenome – per porą šimtų metrų vienas nuo kito, bet lankėme skirtingas mokyklas, todėl Tauragėje iki pat studijų nė karto nebuvome net susitikę. Tačiau galiausiai mūsų keliai susikirto.
Vilma ir Mindaugas susipažino Klaipėdoje. Mindaugas, nors dar buvo studentas, bet jau buvo ordinuotas kunigu – tuo metu labai trūko liuteronų kunigų. Jo parapijai kaip tik reikėjo vargonininko, o Vilma tais metais, kai Mindaugas tapo kunigu, įstojo į tą patį Klaipėdos universitetą studijuoti tos pačios teologijos. Kadangi mokėjo vargonuoti, pirmakursė sutiko groti Mindaugo aukojamose pamaldose.
Būsimojo vyskupo tėvai Alma ir Marijonas Sabučiai visada pritarė jo pasirinktam kunigo keliui. Tačiau niekada nei skatino, nei stabdė. Leido rinktis pačiam. Tai griežtai liuteroniškas požiūris – kiekvienas gali rinktis, sako Mindaugas.
Dievo žodis
Ar nesigaili pasirinkto kelio? Na, bent jau susidūręs su sunkumais?
– Kunigui nuolat tenka patirti įvairiausių sudėtingų situacijų. Ypač sunku susidurti akis į akį su žmogaus kančia. Aš juk iš savęs nieko neturiu, tik tai, ką kiekvienas kunigas turi. Tai Dievo žodis, malda, sakramentas. Ir viltis. O sunkiausia, kai tikrai matai, kad išgijimas ar išeitis iš vargo yra čia pat, bet žmogus pasilieka kančioje, nors jam užtektų priimti Kristaus meilę ir atleidimą, ir viskas pasikeistų, – sako vyskupas.
O gražiausi momentai vyskupo gyvenime?
– Tas pats, kas sunkiausia, tik priešingai, – nusišypso vyskupas. – Kai matai žmogų, kuriam pavyko atrasti Dievą, kuris leidosi Jo surandamas, kai priima Jo meilę. Kai žmogui pavyksta išlipti iš visiškos duobės. Net pats, būna, suabejoji, kad jam ar jai įmanoma padėti, o po kelerių metų matai, kaip viskas pasikeitė. Krikščionybė nepanaikina kančios, mes kenčiame kartu su visa žmonija, bet priimame kančią kaip būdą, kuriuo Dievas mus kviečia, padaro panašius į savo Sūnų Jėzų Kristų. Net didžiausiuose išmėginimuose žinome, kad tai nėra beprasmybė, kad Dievas yra šalia ir Dievas mus myli.
Greta BURLĖGAITĖ
„Tauragės išauginti“ – bendras „Tauragės kurjerio“ ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto viešosios komunikacijos specialybės studentų projektas. Studentų darbų vadovas – kūrybinio rašymo dėstytojas, doc. Rimvydas Valatka.
