„Jei būtų karantinas, tikriausiai būtų sunkiau, nes neturėtum, kur eiti, ką veikti ir nori nenori būtum priversta galvoti apie tai, kas čia dabar vyksta. Šeimos krizė mus ištiko prieš pat karantiną, tai taip ir buvo.
Dabar situacija kitokia: yra darbai, reikia suspėti ir su vaiku pabūti. Per karantiną viskas buvo sustoję, o dabar toks kaip ir darbų antplūdis. Tai iš vienos pusės yra labai gerai, nes lieka mažai laiko save guosti ar savęs gailėti.
Tam iš esmės visiškai nelieka laiko, nes turi galvoti, kaip tau išgyventi, kaip sąskaitas apmokėti, galų gale, kaip vasarą mergaitę prie jūros nusivežti ir viską spėti maksimaliai“, – pokalbį nuo to, kaip dabar jaučiasi ir kuo gyvena, pradeda Roberta.
Moteris neslepia, kad garsiai prabilti apie tai, ką patyrė, nelengva. Net ir tam pasiryžusi ji atsargiai renka žodžius, nes nori išsaugoti orumą, išlaikyti pagarbą žmogui, už kurio tekėjo iš meilės.
„Nenoriu, kad nei man pačiai būtų gėda už savo žodžius, nei mano šeimai, artimiesiems ar užaugusiai dukrai, nes viskas išlieka. Aš nenoriu juodinti savo vyro, nusileisti iki žemiausio lygio.
Po įvykio, kai prieš mane buvo smurtauta, aš tik praėjus dviem savaitėms paviešinau savo įvykių versiją. Pirmasis tai savaip padarė mano vyras, įkeldamas mane šmeižiančius video, kuriuos vėliau ištrynė.
Aš dar kurį laiką pagalvojau, daviau laiko sau, daviau laiko ir jam, kad ateitų ir pasakytų, jog gal ne taip pasielgė, bet to nesulaukiau ir nesulauksiu, bet gal taip turi būti. Tik nemalonu, kai tos kalbos sklinda ir esi tapatinamas su tuo, kuo iš tiesų nesi“, – atvirai kalba moteris.
Bandė gelbėti santuoką
R. Ažukaitė prieš ketverius metus ištekėjo, netrukus su vyru susilaukė ir dukrelės. Ji sako, kad galbūt dėl meilės iš pradžių prieš kai kuriuos dalykus užsimerkė ir jų nenorėjo pastebėti, tačiau gyvenant santuokoje konfliktų vis daugėjo.
„Aš negaliu sakyti, kad viskas buvo blogai, buvo ir labai gražių akimirkų. Bet tam tikri niuansai, tam tikros charakterio savybės pasimatė tik bėgant laikui ir susidūrus su konkrečiomis problemomis. Tada žiūri, ar tose problemose žmogus tave „valgo“, kaip man ir nutiko, ar jis yra ramstis. Šitie dalykai ir pasimato.
Iš dalies konfliktai prasidėjo dėl to, kad norėjau dirbti ir save realizuoti, o iš dalies buvo ir tai, kad dingo pasitikėjimas. Jei draugautum, tai mestum, bet kai yra šeima, yra vaikas, tai kažkaip bandai tuos gaisrus užgesinti, bandai susitaikyti su tuo, kas jau yra paminta“, – sako Roberta.
Ji pasakoja, kad, pavyzdžiui, asmeninius šeimos dalykus ir sunkumus jos vyras buvo linkęs pasakoti aplinkiniams, prie esamos situacijos dar pridėdamas tam tikrų pagražinimų. Moteris visada laikėsi nuomonės, kad suaugę žmonės savo problemas turi laikyti ir spręsti už uždarų durų, tačiau, deja, to padaryti nepavyko.
Nors Roberta ir bandė išsaugoti santuoką, vyrui siūlė kartu apsilankyti pas šeimos psichologą, jos pastangos buvo bevaisės, o dabar ji supranta – šeimos išsaugojimas priklauso ne nuo vieno žmogaus. Sutuoktinių skyrybų procesas vyksta jau kurį laiką, tačiau jie dar ir šiandien nėra išskirti, nes tam vis pritrūksta kokio nors dokumento.
Gyvena nuolatinėje įtampoje
Vis tik ilgai besitęsę konfliktai ir vilkinamas skyrybų procesas nebuvo skaudžiausias Robertos išgyventas dalykas. Moteris pasakoja, kad šių metų vasario mėnesį ji patyrė fizinį smurtą ir pirmą kartą gyvenime kvietė policiją:
„Prisimenu, kad net turėjau pasitikslinti numerį 112, nes iš streso buvau jį pamiršusi, o ir prieš tai gyvenime nebuvau nė karto skambinusi šiuo numeriu. Tos pačios pirmos dienos buvo sunkiausios, nes maišėsi išgąstis, siaubas, visos apkalbos ir nežinia, į ką papuolei.
Iš vyro pusės buvo sakoma, kad tai inscenizuota, tai labai skaudu klausyti tokių dalykų. Daug kas iš artimųjų žinojo, kad mes turime problemų, bet vietoj to, kad padėtų jas išspręsti, jie mane užsipuolė.“
Dėl galimai patirto smurto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau šiuo metu jis yra nutrauktas dėl nepakankamų įrodymų.
„Kamerų namuose nėra, todėl yra tik mano žodis prieš jo, o jis sako, kad aš užsigavau pati. Tyrimas nutrauktas, bet sprendimą skųsiu. Aš gyvenu kosmose, negaliu suprasti, kaip tai gali vykti ir kaip negali būti absoliučiai jokių įrankių moteriai apsiginti. Taip pat prokuratūra jam leido grįžti namo, todėl dabar jau kelias dienas gyvename tuose pačiuose namuose“, – atskleidžia moteris.
Ji neslepia, kad šiuo metu išgyvena daugybę įvairių jausmų, tačiau su kiekviena diena jaučiasi vis stipresnė.
„Kaip sakoma, miegu pusiau atmerktomis akimis, nes nežinau, kas gali nutikti. Pačioje pradžioje, kai tik buvo tie visi įvykiai, aš bijojau gatve eiti per perėją, nes galvojau, kad mane užmuš. Tas jausmas iš dalies yra ir dabar, bet su kiekviena diena jaučiuosi drąsesnė.
Netgi sportuoju, nors nemėgstu sportuoti, kad tiesiog nuimčiau tą stresą, laikyčiau save fiziškai, moraliai ir visaip kitaip stiprią. Tokie dalykai griauna žmogaus vidų, todėl bandau save stiprinti visais įmanomais būdais“, – atvirai sako Roberta.
Kitos moterys susitapatina su Robertos patirtimi
Moteris neslepia, kad buvo minčių, jog tik jai vienai nepavyko išsaugoti santuokos ir patirti tokius dalykus, tačiau ji netrukus suprato, kad realybė yra kitokia.
„Atrodo, kad tai unikali patirtis, kad tik man taip nutiko, kaip aš čia nesusitvarkiau. Bet pasirodo, kad tokių moterų yra labai daug. Žinau ir kitas išsiskyrusias moteris, kokius siaubus jos yra patyrusios...
Moterys, kurios tai išgyveno ar išgyvena rašė man asmeniškai, tai aš buvau pakraupusi, supratau, kad šita tema yra didelė problema, labai gili, apie kurią kiti bijo kalbėti. Daugelis moterų, su kuriomis dabar bendrauju, užima atsakingas pareigas, yra verslininkų, politikų žmonos, tai nepriklauso nuo socialinio statuso – smurtą gali patirti bet kas.
Aš dabar prakalbėjau, tikrai nėra lengva tai daryti, bet kitos moterys man rašo ir jaučiu net tokį stūmimą, viltį į mane, atsakomybę, ką nors padaryti. Šita situacija jau nėra tik mano asmeninė. Aš su savo asmenine patirtimi iškėliau didelę problemą, kuri egzistuoja mūsų visuomenėje“, – neabejoja Roberta.
Ji džiaugiasi, kad sulaukia daug palaikymo, o ne gailesčio. Norėdama to palaikymo suteikti ir kitoms panašaus likimo moterims, Roberta su bendramintėmis įkūrė iniciatyvą „Neliečiama“.
„Į mane nežiūri taip, kad, oi, kaip gaila, kad tai patyrei. Moterys susitapatina su mano situacija ir žvelgia į tą problemą kaip į savo, nes ir pačios yra tai patyrusios – kai kurios pačios su tuo susidūrė, kai kurių dukros, draugės ar seserys su tuo susidūrė.
Dėl to aš tai viešinu ir apie tai kalbu, dėl to atsirado judėjimas „Neliečiama“. Aš galvojau, koks žodis galėtų apibūdinti mano būseną, kurios aš noriu. Tai aš noriu būti neliečiama. Joks vyras, apskritai joks žmogus neturi teisės manęs skriausti – nei emociškai, nei fiziškai, nei ekonomiškai, nei jokiais įmanomais būdais.“
Nori prisidėti prie problemos sprendimo
Roberta neslepia, kad kol pati savo kailiu nesusidūrė su moterų teisės pažeidimais, ji negalvojo, kad tai yra rimta problema:
„Niekada nebuvau iš tų moterų, kuri labai kovotų už moterų teises. Man atrodė, kad viskas yra gerai, aš per daug į tai nesigilinau. Bet kai susidūriau su tuo asmeniškai, aš pamačiau, kad tai ne tik mano asmeninė problema, tai yra masinė problema.
Mes gyvename XXI amžiuje: moterys gimdo vaikus, daro karjeras, tampa prezidentėmis, tai apie ką čia eina kalba? To, kas vyksta, negali būti. Kažkada moterys neturėjo balso teisės, bet ją išsikovojo. Juokinga, bet kovoti tenka ir XXI amžiuje dėl kitų dalykų – kad moterų šeimoje skriausti negalima.
Gal čia toks likimas? Gal aš turėjau visa tai pereiti, kad pajausčiau, jog turiu siekti pokyčių? Aš nežinau, kaip tai vertinti, bet šiai dienai vertinu taip. Esu ten, kur turiu būti, ir jei galiu kuo nors padėti, aš turiu tuo pasinaudoti ir tai padaryti.“
Moteris labiausiai akcentuoja spragą įstatymuose, kurią, jos įsitikinimu, būtina panaikinti norint iš tiesų padėti smurtą patiriančioms moterims.
„Mes norime padėti užpildyti įstatymines spragas, kurios iš tikrųjų yra. Mes norime padėti moterims, kad jos nepatirtų tokio siaubo, kad tokio siaubo nepatirtų mūsų dukros, anūkės.
Smurtą įrodyti sudėtinga, aš tai suprantu ir neturiu jokio tikslo, kad mano vyras būtų nuteistas ar pasodintas į kalėjimą. Ne. Aš kalbu apie tai, kad kažkokios sankcijos turi būti – ar tai piniginės baudos, ar viešieji darbai. Juk numetus šiukšlę viešoje erdvėje bauda 1000 eurų, o mušant moterį – nieko. Tai jeigu atsirastų adekvačios piniginės baudos, prieš keliant ranką, vyras gerai pagalvotų.
Tie, kurie skriaudžia moteris tegu supranta, kad tam atėjo galas. O moterys, kurios leidžiasi skriaudžiamos, tegu pradeda suprasti, kad jau užtenka. Užtenka kentėti. Bet kad realiai visa tai įvyktų, tai manau, kad dar laukia nemažas laikas ir nemažai darbo. Todėl ir svarbu apie tai kalbėti“, – užtikrintai sako Roberta.
