Šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir dirbanti mergina po vasaros, rugsėjo viduryje, planuoja grįžti į Jungtinę Karalystę tęsti architektūros studijų. Jas teko sustabdyti praėjusiais metais, kai Algimantei atsinaujino liga. Dėl jos teko atsisakyti ne tik mėgstamų studijų, bet ir suplanuotos savanorystės Zambijoje, paprasto vasaros poilsio su draugais prie ežero. Todėl šiandien ji mėgaujasi kiekviena akimirka ir sako išmokusi labiau viską vertinti.
„Per praeitus metus išmokau gana prisitaikyti prie situacijos. Jei tu negali pakeisti tam tikrų dalykų, tu tiesiog prisitaikai prie to ir bandai atrasti kažką pozityvaus tame visame blogume“, – neabejoja Algimantė.
Labiausiai bijojo netekti plaukų
Ji pasakoja, kad būdama šešiolikos metų pradėjo jausti didesnį nuovargį ir kaklo srityje pamatė iškilusį limfmazgį. Algimantė su mama nesuprato, kas čia darosi, todėl pradėjo ieškoti, kur slypi problema.
Mergina prisimena, kad jai buvo atlikta nemažai tyrimų, kurių visi atsakymai buvo neigiami, todėl daugelis ligų buvo atmestos. Tada gydytoja jai nurodė važiuoti į Vilnių ir išsitirti ten.
„Aš realiai net nežinojau, kur važiuoju. Gydytoja pasakė, kad čia Santariškės, čia taip anaip, bet niekas nieko ten labai neaiškino. Ir aš nuvažiavau, užlipau laiptais, įėjau į skyrių ir ten buvo parašyta „Vaikų onkohematologinis skyrius“. Įėjau, o ten visi vaikučiai be plaukučių lakstė ir man buvo toks... Net nežinau, sakiau, mama, ar mes tikrai čia atėjom? Man tai atrodė kaip iš filmo“, – prisimena Algimantė.
Ji neslepia, kad visą gyvenimą bijojo šios ligos, todėl iš arti susidurti su tokia realybe buvo gana baisu:
„Aš visada giliai širdyje turėjau žiauriai didelę vėžio baimę. Net nežinau kodėl, bet man tas vėžys visada atrodė toks baisus... Ir kai tau reikia su tuo susidurti, tai būna toks šokas“.
Algimantė išgirdo antros stadijos Hodžkino limfomos – kraujo vėžio diagnozę. Ji prisimena, kad pirmiausiai jos mintys sukosi apie tai, kad ji dėl gydymo neteks plaukų.
„Aš paklausiau, ar man nuslinks plaukai? Gydytoja pasakė, kad taip, bet greitai ataugs. Bet man tas greitai ataugs... Neataugs jie per vieną dieną. Ir man tokia tragedija buvo, kad aš būsiu be plaukų, aš dar einu į vienintelę Gargžduose gimnaziją, kurioje visi vieni apie kitus viską žino. Jeigu kažkas sužinos, kad kažkokiai mergaitei yra vėžys, tai visi kalbės ir pasakos.
Tai man buvo toks labiau, ką pagalvos kiti, ir kad aš būsiu be plaukų, būsiu negraži. O aš net tokių minčių neturėjau, kad čia nepagydoma, kad nepasveiksiu, kad kažkas gali būti blogai. Man tiesiog rūpėjo išvaizda, draugai“, – atvirai pasakoja Algimantė.
Ji prisimena, kad ligos nebijojo dėl to, kad žinojo, jog serga pakankamai lengva forma. Nuo pat pradžių gydytoja užtikrino, kad ji pasveiks, tik teks kuriam laikui atsisakyti pilnaverčio gyvenimo. Mergina labai pasitikėjo tais žodžiais ir neabejojo, kad viskas yra laikina.
Vengė gailesčio kupinų žvilgsnių
Ji pasakoja, kad gydymas truko tris mėnesius. Per tą laiką buvo ir varginančių akimirkų, tačiau, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, Algimantei tai atrodo kaip gana tolimas dalykas:
„Praėjus savaitei po chemoterapijos, organizmas pradėjo reaguoti. Tai, kad jaučiasi pykinimas, sustoja skrandis, yra kiti blogumai, yra normalu, jie privalo būti, nes tai reiškia, kad organizmas reaguoja į chemiją, jam tai nepatinka ir visos blogos ląstelės žūsta.
Tuo metu gal ir nebuvo labai faina, bet dabar labai sunku galvoti apie tai, kas buvo kažkada, nes šiuo momentu aš jaučiuosi labai gerai. Žinau, kad tada man nebuvo labai gerai, bet kažkaip susitvarkiau“.
Algimantė prisimena, kad ir iš šeimos, ir iš draugų sulaukė begalinio palaikymo. Po gydymo grįžus į namus, visi ją lankė, rodė dėmesį ir buvo šalia. Mergina atskleidžia, kad tuo metu nelabai norėjo rodytis mieste, nes vengė kitų žmonių gailesčio.
„Žinau, kad galbūt žmonės ir nieko blogo nebūtų pagalvoję, bet man tos gailesčio akys, kažkoks kreivas žiūrėjimas duoda labai neigiamos energijos, tai aš tiesiog norėjau geriau nuo to atsiriboti“, – pasakoja Algimantė.
Liga smogė antrąkart
Žingsnis po žingsnio ji sugrįžo į pilnavertį gyvenimą, sustiprėjo, ne tik baigė mokyklą, bet ir išvyko mokytis į Jungtinę Karalystę. Praėjus maždaug pusmečiui po gyvenimo svetur, Algimantė pradėjo pastebėti pirmuosius nerimą sukėlusius dalykus.
„Man pradėjo berti veidą ir aš priminiau, kad man ir prieš pirmą ligą taip buvo. Tada pradėjo jaustis nuovargis, bet galvojau, kad gal dėl studijų, nes mokslai buvo tikrai įtempti. Aš pradėjau save stebėti, supratau, kad daug stresuoju, kad mano krūvis yra didelis, neišsimiegu, nepavalgau.
Galiausiai pajutau, kad po nakties pabundu tokia šlapoka, tai lyg ir buvo tokie mini požymiai. Aš vydavau tas mintis, bet kažkur giliai širdy galvojau, ar tik čia nieko nebus? Buvo toks krebždėjimas viduj, kad nebūtinai čia viskas gerai“, – dalijasi mergina.
Ji skambino mamai į Lietuvą, išsakė savo nuogąstavimus, pasirodžiusius požymius, tačiau mama stengėsi ją nuraminti ir anksčiau laiko nediagnozuoti sau jokių ligų. Netrukus ji, pasibaigus studijų metams, grįžo į Lietuvą ir pasidarė tyrimus. Merginos nuojauta neapgavo:
„Vėžys atsinaujino. Jis buvo taip pat kraujo vėžys, tik sunkesnės formos, ūmesnis, kurį reikia labai staigiai gydyti. Žmonės su šia liga gyvena nuo poros savaičių iki poros mėnesių, tai man realiai pačiu laiku viskas buvo pagauta“.
Algimantė neslepia, kad antrą kartą išgirsti diagnozę buvo kur kas sunkiau. Ji žinojo, kad šįkart liga yra sunkesnės formos, todėl nesijaudino dėl plaukų netekimo, jos baimės buvo kur kas rimtesnės.
„Kai išgirdau tą diagnozę, man jau neberūpėjo nei plaukai, nei išvaizda kaip pirmąkart. Aš galvojau, ar tikrai išgyvensiu? Ar tikrai galima pasveikti? Gydytoja mane labai ramino, bet aš bijojau, kad galiu neišgyventi, jeigu antrą kartą grįžta ta liga.
Buvo ne tik baimė mirti, bet ir mintis, kad man 20-imt metų, aš turėčiau išgyventi savo laimingiausius gyvenimo metus, bet man juos tenka ligoninėje praleisti. Ir dar neaišku, ar aš liksiu gyva...“.
Aplankė mintis apie mirtį
Algimantę gydytojai iškart informavo, kad, jei gydymas vyks sklandžiai, jai bus daroma ir kaulų čiulpų transplantacija. Taip ir įvyko. Po kelių chemoterapijos seansų liga iš organizmo buvo panaikinta, todėl reikėjo atlikti kaulų čiulpų persodinimą.
Merginai skubos tvarka buvo ieškomas donoras, iš pradžių tikrintos seserys, tačiau jos procedūrai netiko. Galiausiai tinkama donorė atsirado Portugalijoje.
Algimantė prisimena, kad prieš atliekant kaulų čiulpų transplantaciją, jai septynias dienas buvo atliekamos itin intensyvios chemoterapijos, kurios turėjo sunaikinti organizmą ir nužudyti visas ląsteles. Ji neslepia, kad artėjant chemoterapijos pabaigai, susimąstė ir apie mirtį.
„Chemoterapijos pradžia buvo ganėtinai sklandi, bet į pabaigą tie vaistai vis stiprėjo. Aš gulėjau prijungta prie aparatų, norėjau vemti, šokinėjo pulsas, skrandis plyšo iš skausmo, vemdavau nieką, atrodė, kad net sunku kvėpuoti... Buvo viena tokia diena, kai aš gulėjau, žiūrėjau į duris, o mano širdyje buvo toks svarstymas – ar man lengviau yra išeiti, ar dar kovoti? Kiek aš dar galiu kovoti?
Man grynai buvo toks atsijunginėjimas, primigimas, aš jaučiausi beveik neturinti jėgų kovoti, man viską labai skaudėjo. Tada susimąsčiau, kad taip gali būti, jog tos akimirkos man gali būti paskutinės“, – atvirai kalba mergina.
Tačiau jėgų dar buvo likusių. Algimantė ištvėrė intensyvų chemoterapijos kursą, kaulų čiulpų persodinimą ir dar maždaug dvidešimčiai dienų liko gulėti ligoninėje, kol kaulų čiulpai prigijo.
Prasidėjo panikos priepuoliai
Algimantė atvirai dalijasi tuo, kad gijimo laikas buvo paženklintas panikos priepuoliais. Jie merginai prasidėjo dėl kelių priežasčių.
„Aš esu toks žmogus, kuriam reikia bendravimo, žmonių, veiklos. O tada buvau palatoje, kur oras cirkuliuojamas, langai neatsidaro, mažai vietos, tu nelabai gali kur nueiti, nes esi prirakintas prie lašelinės – iki virtuvėlės, kuri už tavo durų yra arba šiek tiek po skyrių pasivaikščioti.
Labai gerai atsimenu, kad netgi tos lubos buvo labai žemos ir mane kankino jausmas, kad aš suspausta, įkalinta vos ne kalėjime, kad man žiauriai negera. Viskas sukildavo iki to, kad tiesiog norėjau bet kur bėgti. Jei ne mama ir seselės, tai nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę...“, – pasakoja mergina.
Ji prisimena, kad priepuoliai dažniausiai prasidėdavo vakarais prieš miegą. Tuo metu už lango buvo ruduo, vakarai gana niūrūs, todėl tai galėjo tik dar labiau sustiprinti neigiamas emocijas. Algimantei buvo leidžiami stiprūs raminamieji, po kurių panikos priepuoliai nurimdavo.
„Aš visą laiką į viską žiūrėjau kaip į skaudžias pamokas. Laikiausi tos nuomonės, kad jeigu man tai yra duota, aš esu pakankamai stipri, kad galėčiau tai įveikti“, – sako Algimantė.
Ir iš tiesų, ji yra pakankamai stipri ne tik tai įveikti, bet ir dabar padrąsinti kitus žmones. Už išgelbėtą gyvybę dėkodama donorei iš Portugalijos, šiandien Algimantė kviečia visus galinčius užsiregistruoti kaulų čiulpų donorų registre ir taip galbūt prisidėti prie gyvybės išsaugojimo.
„Tiems, kurie laukia kaulų čiulpų, tai yra didžiulė dovana. Jeigu aš nebūčiau turėjusi savo donorės Portugalijoje, aš tikrai abejoju, ar būčiau likusi gyva. Tik jos dėka ir tik dėl to, kad ji sugebėjo paaukoti penkias dienas vaistų leidimuisi ir penkias valandas pačiai procedūrai. Jos skirtas laikas yra kaip antras gyvenimas. Man atrodo, kad tos penkios valandos ir tie penki dūriai nėra tiek daug, kaip kažkieno gyvybė“, – sako Algimantė.
