Neseniai mirė mano artimas giminaitis. Nors pernelyg nesibičiuliavome, tačiau man jis buvo svarbus – dalyvavau tiek atsisveikinimo metu šarvojimo salėje, tiek pačiose laidotuvėse.
Ir štai būtent prie kapo duobės įvyko tai, ko iki šiol negaliu pamiršti. Tegul šis viešas laiškas bus kaip perspėjimas, kaip reikia galvoti apie tai, kur esi, ką veiki ir kaip elgiesi.
Taigi, susirinko gausi minia, artimieji prie kapo duobės – gieda giesmės, patys artimiausi šeimos nariai braukia ašarą, kai staiga, kol visi sustojome maldai, šalia esančio bičiulio kišenėje ėmė garsėti skambėti telefonas.
Ir ne bet kokia muzika, o kažkoks senas lietuvių grupės šlageris. Negaliu patikėti, kad žmonės nesusivokia, kur randasi ir ką sau leidžia.
Visi sutriko, ėmė dairytis – pirma mintis, kuri šovė į galvą, kad kažkas tiesiog įjungė muziką, vėliau supratome, kad tai – vieno iš laidotuvių dalyvių mobilusis telefonas.
Kokia gėda, koks absurdas!
Nejaugi mes esame tokie užsiėmę, kad negalime pasirūpinti savo telefonais? Ar tikrai nejaučiame ribų, kur esame ir ką darome?
Skaudu, kad žmonės, net eidami laidoti savo artimųjų, nepagalvoja, kad reikėtų išjungti telefoną arba bent jau garsą, kad šis netrikdytų ramybės.
Žinoma, mirusiam žmogui jau neberūpi, tačiau susirinkusieji tikrai patyrė šoką.
Tegul mūsų šeimoje vykusios laidotuvės bus pamoka, kaip elgtis jokiu būdu negalima. Šioje vietoje tikrai vertėtų pasimokyti iš svetimų klaidų.
Autorius: skaitytoja Jurgita