Šiandien moteris sako, kad nėra dienos, kada nepagalvotų apie išėjusį mylimą vyrą – atsiminimai, kuriuos susikūrė kartu, neblėsta, tačiau nori įspėti kitus, jog net pajutus simptomus, kurie, rodos, nieko rimto neišduoda, būtina kreiptis į medikus – taip galite užkirsti kelią mirtinai onkologinei ligai.
Vyro įtariamą diagnozę išgirdo per gimtadienį
Aira su Vidmantu susipažino dar 2015-aisiais, sporto stovykloje. Tuomet juos suvedė bendras pomėgis – bėgimas. Gražiems santykiams vystytis padėjo ir tai, kad vyras tarnavo Panevėžyje, kur Aira tuo metu gyveno.
„Susirašėme, kad turime bendrą pomėgį – bėgiojimą, pradėjome kartu bėgioti ir taip susibendravome artimiau“, – šypteli Aira.
Bendras pomėgis niekur nedingo, jie abu nuolat aktyviai leisdavo laisvalaikį, buvo sportiški ir sveikai gyveno. Tik niekas nė nebūtų pagalvojęs, kad jauno, tvirto, aktyvaus vyro kūne dauginosi vėžio ląstelės.
„Viskas buvo labai netikėta, jis tiesiog pajautė pilvo raižymą, sunkumą, truputį pavalgius jis nebenorėjo valgyti, tačiau neskubėjo apsilankyti pas gydytojus. Sugalvojo, kad sulauks atostogų ir eis pasitikrinti, atlikti įvairius tyrimus“, – pasakojo moteris.
Belaukiant atostogų, kada buvo nusprendęs apsilankyti pas medikus, Vidmantas ėmė jausti pilvo raižymą, grauždavo rėmuo, tačiau tokį, rodos, kasdienišką nemalonų pojūtį pavykdavo numalšinti vaistais – įtarimo, kai tai gali būti skrandžio vėžys, toks simptomas nekėlė, juk gali pasitaikyti kiekvienam, suvalgius ar išgėrus ką ne to.
Artėjant vizitui pas gydytoją, vyro suvalgomo maisto kiekis vis mažėjo, pilvo raižymas intensyvėjo. Dieną, kai išgirdo, kad vyrui įtariamas skrandžio vėžys, Aira prisimins visą gyvenimą – tądien šventė gimimo dieną:
„Tą dieną, kai sužinojome, buvo mano gimtadienis. Atsimenu, jis grįžo namo su gėlėmis, jau žinodamas įtariamą diagnozę. Pirmiausia jis pasveikino mane su gimtadieniu, emocijos buvo gražios ir viskas gerai, bet tada pranešė, kad jam įtariamas vėžys. Abu daug verkėme, kalbėjomės.“
Susirūpinti privertė pilvo raižymas
Biopsija ir kiti tyrimai užtruko, tačiau galiausiai 2021 metų liepos mėnesį jie išgirdo – tai ketvirtos stadijos skrandžio vėžys. Diagnozę priimti buvo sunku ne tik Vidmantui, didelis skausmas suspaudė ir Airos širdį.
„Protas nenori to suvokti ir atmeta tokią žinią. Buvo siaubinga, mintys net nenupasakojamos – jos įvairios ir jų daug. Emocijos ima viršų ir, aišku, stengiesi kažkaip pateisinti ir sakyti, kad tai negali būti, galbūt kažkas suklydo, viskas bus gerai“, – prisimena pašnekovė.
Kol galiausiai išgirdo diagnozę, vyro būklė tik prastėjo – skausmai ir toliau kankino, jėgų buvo vis mažiau, dideliu tempu ėmė kristi svoris:
„Pilvo ertmėje jau buvo pradėję kauptis skysčiai, jam pradėjo labai kristi svoris. Dar mėnuo prieš, kol sužinojome, kad įtariamas skrandžio vėžys, jam krito svoris.
Kol patvirtino diagnozę, jis buvo netekęs 6-8 kilogramų svorio, sunkiai valgė, būdavo, kad išvemdavo maistą, nes organizmas jo nepriimdavo, nepasisavindavo.“
Paklausta, kokie kiti simptomai galėjo išduoti klastingą ligą, moteris atvira – jokių specifinių ir susirūpinimą keliančių ženklų nebuvo, veikiau tai buvo nemalonūs pojūčiai, kurie kartais aplanko kiekvieną.
„Galbūt simptomų buvo ir anksčiau, tačiau negalvojome, kad tai gali būti vėžys. Tarkime, tas pats pastovus raugėjimas pavalgius gali reikšti, kad organizme gyvena Helicobacter pylori, kuri paveikia skrandį. Atsirūgimas ir rėmuo pastoviai grauždavo skrandį.
Prasidėjo ir pilvo raižymas, kaupėsi skysčiai, po ko atsirado daugiau simptomų – jis mažiau valgė, nes ateidavo priešlaikinis sotumo jausmas, krito svoris, didėjo pilvo apimtis, nes kaupėsi skysčiai.
Nebuvo simptomų, kuriuo pajutus pagalvotum, kad tikrai kreipsiuosi į gydytoją – mūsų atveju, jis kreipėsi dėl pilvo raižymo, kuris buvo toks intensyvus, kad jis nebegalėjo kentėti, pilvas nuolat buvo įsitempęs“, – pasakojo velionio našlė.
Liga pasiglemžė per 2,5 mėnesio
Skrandžio vėžys jau buvo stipriai pažengęs – ketvirtoji stadija, o ir paskirta chemoterapija mažai kuo padėjo. Pirmąjį chemoterapijos kursą Vidmantas atlaikė, tačiau po savaitės pertraukos pradėjus antrąjį, gydymo tęsti medikai nebegalėjo.
„Kai nutraukė antrą chemoterapiją, jį paguldė į ligoninę. Kai paguldė į ligoninę – viskas, jis pats nebegalėjo valgyti, jam per nosį į skrandį įstatė vamzdelį, jis maitinosi tik skysčiu – vandeniu, arbata, arba jam per veną leisdavo įvairiausius mikroelementus, vitaminus. Jo organizmas nieko nebepriėmė, jis net nebegalėjo pats maitintis“, – sunkiausius momentus prisimena Aira.
Vos du su puse mėnesio – per tiek laiko liga pasiglemžė 34-erių Vidmanto gyvybę. Paklausta, kaip pavyko pakelti šią sunkią naštą, moteris atvirauja, kad jei ne psichologės pagalba, galbūt iki šiandien kapstytųsi iš tamsios duobės.
„Kadangi vyras buvo karininkas, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kai tik išgirdome diagnozę, jis pranešė savo darbovietei, iškart paskambino psichologė ir paklausė, ar reikia pagalbos ne tik jam, bet ir jo artimiesiems.
Iškart pasakiau, kad tikrai reikia, nes tokiu atveju negali pats susitvarkyti nei su savo mintimis, nei emocijomis. Psichologė labai padėjo, kitaip tikrai būtų be galo sunku. Be to, ir po visko kurį laiką konsultavausi su ja“, – atviravo ji.
Ragina nedelsti
Po netekties neprabėgo nė metai, tad laiko užgyti žaizdoms dar per mažai. O ir apie išėjusį vyrą vis primena jų ketverių metukų sūnus, kurį Aira šiandien augina viena:
„Sūnus kiekvieną dieną prašo tėčio – tai yra sunkiausia, nes jis yra per mažas, kad suprastų, kas yra mirtis. Su netekties mintimi apsipranti, bet žmogaus vis tiek trūksta, juk išlieka ir prisiminimai – bet kokiu atveju visada pagalvoju apie jį, nėra dienos, kad neprisiminčiau. Bet gyventi reikia toliau.“
Ji sako, kad smegenys supranta, kad mylimo žmogaus šalia nebėra, tačiau kita dalis nenori pripažinti, kad tai įvyko, ko pasekoje kyla virtinė klausimų „Kodėl?“.
Šiandien Aira siunčia žinią visiems, kurie numoja ranka net į menkiausius, nekaltus požymius, kurie pastoviai kartojasi – apsilankymas pas specialistus laiku gali padėti užkirsti kelią mirtinoms ligoms:
„Jeigu viena kartą pajaučiame simptomą, išgeriame vaistų, praeina, bet vėliau vėl atsiranda, reikėtų tikrai nenumoti ranka ir kreiptis į gydytojus, nes, pirmiausia, sunku pas juos greitai pakliūti, o antra – sveikata yra svarbiausia, be jos nieko ir nebus.
Kai nesusiduri pats, atrodo vienaip, bet kai susiduri, į gyvenimą žiūri kitomis akimirs ir supranti, kad sveikata tikrai yra pati svarbiausia. Geriau nelaukti, bet kreiptis į gydytojus ir gydytis, kol ne per vėlu.“
