Gyvenimo mesti iššūkiai 30-metės negąsdina, kone priešingai – ji juokiasi, kad dabar jai atostogos, o liga – dar vienas gyvenimo nuotykis.
„Man liga yra gyvenimo nuotykis. Vieniems tai – kelionė, o man nuotykis, į kurį esu pasinėrusi jau metus laiko. Šiuo metu turiu diagnozuotus du nuotykius“, – nusišypso ji.
Pirmieji ligos simptomai
Kone visą gyvenimą Sidona nesiskundė jokiomis sveikatos problemomis, su juoku sako, nė nežinojo, kas yra jos šeimos gydytojas, nes niekad neprireikdavo į jį kreiptis, kadangi buvo jauna ir jokios problemos nekamavo.
Nors buvo diagnozuota mažakraujystė, situacija niekad nebuvo prasta – hemoglobino kiekis būdavo pakankamas.
„Prieš kurį laiką man pradėjo pasireikšti pirmieji simptomai, neaiškus dusulys. Vėliau prasidėjo ir kiti neaiškūs dalykai: alergijos, kosėjimas iki negalėjimo.
Pradėjau kreiptis į gydytojus, nes vis dažniau tekdavo imti biulietenį, bet gydytojai vis nepatikslindavo, kas man yra, nuo ko, tik išrašydavo vaistų“, – prisimena pašnekovė.
Savijauta vis prastėjo, prasidėjo panikos priepuoliai, kurie niekad gyvenime anksčiau nepasireikšdavo. „Nuvykau pas gydytojus ir paprašiau, kad mane normaliai ištirtų, pažiūrėtų viską nuo A iki Z, nes man buvo neramu“, – priduria.
Atlikus kraujo tyrimus gydytoja pamatė, kad kraujyje yra infekcija, sumažėjęs kraujo tūris, išrašyti vaistai. Gydytoja davė dvi savaites pasidaryti visus reikiamus tyrimus, po kurių išgirdo tik viena: reikia vykti į Kauną, pas onkologus:
„Ištikta šoko galvojau, kad nereikia, aš juk jauna, man viskas gerai. Gydytoja pasakė: „Nenorime tavęs gąsdinti, bet pasidaryk tyrimus, bus ramiau“.
Kraujo tyrimas neparodė, kad aš sergu, parodė tik tai, kad yra kažkokia problema. Nuvykus pas onkologus Kaune buvo paimti kaulų čiulpai ir per 14 dienų atėjo atsakymas, kad man – limfoma.“
Gydymą teko nutraukti
Atsipūsti leido tai, kad naviko nėra, aptikti pakitimai kraujyje, tačiau nors darbas psichologiškai užgrūdino, emocijos viduje kunkuliavo tarsi verdančiame puode.
„Kai teko atsisveikinti su plaukais, aš labai verkiau. Jie nuslinko ne iš karto, bet man, kaip moteriai, tai jautri tema. Vieną dieną atsikėliau ir pagalvojau: aš numirsiu ir lyg juokiuosi, lyg verkiu ir nesuprantu, kas su manimi vyksta.
Jau metus keliauju per visas ligonines, gydytojus. Pati turiu dukrą, jai yra 7 metai ir turiu stengtis dėl jos. Tik po 4-5 mėnesių susigyvenau su tuo, kad kitaip nebus, reikia gyventi toliau“, – kalbėjo ji.
Kas dvi savaites buvo lašinami chemoterapiniai vaistai, ligoninėje Sidona praleisdavo po keturias valandas. Nors tai gali atrodyti kaip amžinybė, ji pasidžiaugia, kad kaskart ateidavo psichologė, su kuria galėdavo pasikalbėti:
„Kai gali kalbėtis, mintys būna kitur – pasakoji apie gyvenimą, vaikystę ir net nepajauti, kaip laikas prabėga ir išvažiuoji iš ligoninės kaip ant sparnų, nes atsimeni pokalbį, lauki kitos chemijos sesijos, kad vėl galėtum kalbėtis ir žinai, kad laikas greitai praeis.“
Kai turėjo būti pradėti lašinti stipresni vaistai, vėliau pradėtas stebėjimas, kaip veikia chemoterapija, tačiau kai atrodė, kad viskas eina gera linkme, gydymą teko sustabdyti dėl kitų sveikatos problemų.
„Turėjo būti pradėtos leisti stipriausios chemijos, nes paskutiniu metu vėl pradėjau jaustis prastai – svaigsta galva, pykina, keičiasi svoris. Mano situacija buvo gana ironiška – pagal amžių turėjau nueiti pas ginekologę, išsitirti gimdos kaklelį. Kovo mėnesį nuėjau ir pamiršau, gydytoja su manimi nesusisiekė, nes buvo pasikeitę kontaktai.
Tik nuvykus chemoterapijai gydytojas pasakė, kad nieko nedarys, man reikia vykti pas šeimos gydytoją. Kilo daugybė klausimų, niekas man vaistų neleido, o sugrįžusi į Alytų nuėjau pas savo šeimos gydytoją, kuri pasakė, kad yra negeri dalykai – diagnozuota gimdos kaklelio displazija, piktybinis auglys“, – dalinosi alytiškė.
Navikas apėmęs kiaušidę, tad teks šalinti visą gimdą. Sidona liūdnai šypteli, kad ši žinia skaudi – galbūt ateityje norėtų dar kartą tapti mama, tačiau kitos išeities nėra.
Ragina pradėti mylėti save
Dabar tenka gyventi laukimu, kol bus atlikta operacija, kas bus nuspręsta dėl gydymo – dar neaišku. Tačiau net gyvenimui pametėjus nemalonių iššūkių, Sidona per gyvenimą žengia su šypsena.
„Būna visokių dienų – iš ryto atsikeli pilna energijos, kaip ant sparnų skraidai, o po pietų – viskas, energijos nėra, grįžus namo liūdna, apima įvairios emocijos. Todėl reikia stengtis būti tarp žmonių.
Aš būnu darbe, neturiu laiko galvoti apie ligą. Kaip sakau, liga yra tik liga, o ne nuosprendis, gyvenimo pabaiga. Jeigu galvosi, kad numirsi čia ir dabar, taip ir bus. Viskas priklauso nuo mūsų mąstysenos – kaip mes mąstysim, taip ir jausimės“, – svarsto pašnekovė.
Sidona juokiasi, kad dabar yra beveidė, nes gydymo metu nuslinko plaukai ir antakiai, bet ir be to kuo puikiausiai gali gyventi. Kiek sutrikdo praeivių žvilgsniai gatvėje, bet greitai viską pataiso mintis, kad žmonės žiūri ne dėl ligos, o dėl to, kad ji – graži moteris. Ir sau tai primena kasdien:
„Susigyvenau su liga, susidraugavau ir kiekvieną rytą šypsausi žiūrėdama į veidrodį, pasakau, kokia aš graži, dėkoju sau, kad galiu būti stipri ir kad viskas bus gerai, o liga – mano draugas.
Tik kai pradėsite save mylėti, liga bus ne bausmė, o pats gražiausias dalykas ir ji pati išeis. Reikia sau kiekvieną dieną sakyti gražiausius dalykus. Be to, jeigu tu savęs nemylėsi, kaip tave gali mylėti kiti? Reikia save įtikinti, nes kartais esame save užblokavę, uždėję kodus.“
Sidonos pozityvumo galėtų pavydėti ne vienas – ji sako ir pati nežinanti, iš kur atsiranda visas trykštantis optimizmas. Alytiškė turi didžiulį norą – įkvėpti visus sergančius žvelgti į savo situaciją pozityviau, nes liga – ne mirties nuosprendis.
„Viskas priklauso nuo mūsų minčių. Jei nepavyksta, reikia bandyti daugiau socializuotis. Vyksta paroda – aplankyk, geras oras – eik į mišką, gamta labai padeda.
Kai nėra jėgų, bent paskambinkime kam nors ir pasikalbėkime. Jeigu gulėsi kaip rąstas ir liūdėsi, kaip man negerai, bus tik blogiau. Galiausiai, namuose galime pasivaikščioti, kad būtų geriau“, – patarė ji.
