Gargžduose gyvenanti dviejų berniukų – 7-mečio Armando ir dešimties mėnesių Matijaus – mama Sandra tikina, kad šiuo metu pirmoje vietoje jai yra motinystė, todėl prie buvusių pomėgių ir darbelių grįš tuomet, kai paūgės mažiausias šeimos narys.
Šiemet šios šeimos namuose bus minimos pačios gražiausios šventės. Kartu su vyru ji švęs ne tik 15 metų draugystę, tačiau ir 10-ąsias vestuvių metines. Sandros berniukams metai taip pat bus ypatingi, mat Matijui metų gale sueis vieneri, o septynmetis Armandas žygiuos į pirmąją klasę.
„Sunku patikėti, kad vienas šalia kito esame jau 15 metų. Sunku suprasti, kokiu greičiu bėga laikas (šypsosi). Mano vyras berniukams yra pats nuostabiausias tėtis – kasdienybėje be galo žaviuosi jo kantrybe, kurios man kartais kaip mamai pritrūksta. Žinau, kad berniukai ateityje turės gerą pavyzdį”, – pasakoja Sandra.
Moteris atvira – nors kartais dėl nuolatinio chaoso pritrūksta laiko, kurį kartu galėtų praleisti dviese su vyru, tačiau S. Banienė save guodžia tuo, kad toks gyvenimo ritmas yra laikinas, jį reikia paprasčiausiai išgyventi.
„Be to, reikia šiuo momentu ir pasidžiaugti, nes niekada negali žinoti, galbūt šis mūsų antrasis stebuklas yra ir paskutinis. Todėl stengiamės kuo daugiau džiaugtis chaotiška rutina, ypač, kai tiek to laukėme. Abu mūsų berniukai buvo planuoti, laukti, nes tiek pirmojo, tiek antrojo susilaukti nebuvo lengva“, – sako ji.
Sunkus antrojo nėštumo laikotarpis
Moteris pasakoja, kad pirmojo nėštumo metu, kuomet laukėsi vietoje nenustygstančio Armando, viskas praėjo itin lengvai, tarsi iš vadovėlių skyrelių. Tačiau, kuomet laukėsi Matijaus, viskas buvo atvirkščiai. Nėštumo metu Sandrai buvo nustatytas gestacinis diabetas, dėl kurio reikėjo koreguoti mitybą, nuolatos lankytis pas gydytojus.
Einant 34-ai nėštumo savaitei, kuomet buvo likę visai nebedaug laiko iki Matijaus gimimo, moterį užklupo visame pasaulyje pasklidusi COVID-19 liga:
„Iš tiesų, visą laiką su šeima labai saugojomės – vengėme nereikalingų susitikimų, vykimo į parduotuves, visus būtinus mažyliui daiktus pirkome internetu. Tačiau vieną dieną viduryje dienos man pradėjo perštėti gerklę, prasidėjo paviršutinis kosulys, kurio nelabai sureikšminau, o vėliau pakilo ir temperatūra iki 37,2. Pradėjau nerimauti.
Nerimavau dėl to, kad, visgi, mano pilvelyje augo ir lėliukas. Nuvykau pas gydytoją pasidaryti antigenų testą, kuris man parodė teigiamą rezultatą. Po trijų dienų, kuomet jau man buvo itin sustiprėjęs kosulys, atliktas PGR tyrimas parodė, kad nieko nerasta.“
Dabar tokią situaciją Sandra vadina tikru kuriozu, kadangi tuo metu, kai atliktas PGR testas parodė neigiamą rezultatą, ji turėjo labai aukštą temperatūrą, kurios numušti nepavyko net ir vaistais.
„Vyras po kelių dienų man iškvietė greitąją, nes kosėjau taip, kad nuo kosulio pradėjau vemti. Situacija pasidarė nebejuokinga, nes kai esi suaugęs ir atsakingas tik už save, gali kaip nors bandyti išsikapstyti namų sąlygomis, bet kai tavyje plaka dar viena širdelė, turi kovoti ir už mažylį“, – pasakoja gargždiškė.
Greitosios pagalbos automobiliu Sandra buvo nuvežta į vienos iš Klaipėdos ligoninių infekcinį skyrių. Atvykusi ji sužinojo, kad gautas neigiamas atsakymas iš tiesų sistemoje buvo įvestas kaip „įtariama“, tačiau dėl tokio neatitikimo ji nenorėjo ginčytis.
„Mane paguldė į stebėjimo palatą, kurioje padarė dar vieną testą, kuris buvo teigiamas. Vėliau mane perkėlė į kitą skyrių. Pirmosios dvi dienos palatoje buvo košmaras, nes labai skaudėjo plaučius, prastai jaučiausi.
Visgi, esu dėkinga gydytojams, nes jie labai greitai man paskyrė gydymą ir ant kojų pastatė per tris dienas, o po savaitės jau buvau ir namuose. Gulėdama ligoninėje gavau antibiotikų kursą, peršvietė plaučius, tikrino kiekvieną dieną mažylį, klausė jo tonų, teiravosi, ar jaučiu judesius“, – nusišypso dviejų berniukų mama.
Po ligos moteris jautė didžiulį nuovargį, kadangi ir taip, likus mėnesiui iki gimdymo, rūpesčių buvo pakankamai. Vėliau, kaip juokauja ji, po gimdymo nuovargį pakeitė kiti rūpesčiai.
Sulaukus 3 mėnesių – pirmoji operacija
Vis dėlto, paskutiniuoju nėštumo mėnesiu užklupusi COVID-19 liga nebuvo vienintelis iššūkis, su kuriuo Sandrai teko susidurti. 22-ąją nėštumo savaitę ji sužinojo, kad jos mažyliui nustatytas lūpos ir gomurio nesuaugimas.
„Tuo metu nustatė patologiją, tačiau taip mes niekada to nevadinome. Gydytojai manė, kad bus ne tik nesuaugusi lūpytė, tačiau ir gomuriukas. Prisimenu, kad sužinojus man tarsi žemė išslydo iš po kojų, važiuodama namo visą kelią verkiau ir klausiau savęs, kodėl mums taip nutiko, ypatingai, kai Matijaus tiek laukėme.
Net ir dabar kalbant apie tai kyla ašaros... Tačiau mes niekada nesuabejojome, kad vaikelio nenorime, kad jo nemylime. Labai jo laukėme, o kai gimė – be galo apsidžiaugėme, nes nesuaugusi buvo tik lūpytė. Jaučiau begalinį džiaugsmą, kuomet vaiką pridėjus prie krūtinės jis galėjo valgyti pats“, – pasakoja Sandra.
Likusį nėštumo laikotarpį moteriai dažnai teko lankytis Kauno klinikose, kuriose jai teko ir gimdyti, kadangi taip rekomendavo Klaipėdoje ją prižiūrėjusi akušerė-ginekologė. Pasak specialistės, Kauno gydytojai labiau specializavosi į ankstukus, vaikus su patologijomis:
„Žinojau, kad jeigu mano vaikelis gims su nesuaugusiu gomuriuku, ten geriau juo pasirūpins ir gydytojai, ir aš. Echoskopo metu iki pat nėštumo galo buvo matomi abu defektai: tiek lūpos, tiek gomurio nesuaugimas.
Daug skaitėme, daug domėjomės apie specialias priemones tokio vaikelio maitinimui, o taip pat ir sužinojome, kad pirmoji operacija mūsų laukia vos 3 mėnesių. Gomurio operacija Lietuvoje atliekama sulaukus 10 mėnesių.“
Būnant 3 mėnesių, Matijui atlikta lūpos nesuaugimo operacija, kuri, pasak jo mamos, buvo sėkminga. Sandra be galo dėkoja gydytojui Linui Zaleckui, kuris atliko jos sūneliui operaciją.
„Akivaizdžiai matosi nuostabus rezultatas, tačiau, žinoma, reikia laiko, kol pamatysime ir tikrąjį vaizdą, tačiau šiuo metu taip pat matosi, kad tai tikrai kruopštus rankų darbas. Būnant ligoninėje man buvo be galo sunku emociškai. Tikriausiai, tai buvo pats sunkiausias laikotarpis mano gyvenime, nes ligoninėje buvau viena su vaikučiu, nebuvo šalia nei vyro, nei artimųjų.
Operacija truko dvi valandas, o kuomet mane pakvietė į pooperacinę palatą – nepažinau savo vaiko, kadangi visus tris jo gyvenimo mėnesius buvau įpratusi jį matyti su tarpeliu lūpoje, kuris mums visiems buvo itin mielas ir be galo brangus“, – pasakoja S. Banienė.
Labiausiai moteris save kaltino, kai pamatė prasimerkusias savo mažylio akis, kuriomis jis į ją žiūrėjo tarsi kaltindamas: „Atsivežiau sveika vaiką, o jam dabar taip skauda. Galvojau, gal reikėjo dar palaukti, kol Matijus paūgės.“
Tačiau po kelių dienų mažylio savijauta pagerėjo, jis pradėjo valgyti. Sudėtingiausias laikas buvo prieš narkozę, kuomet teko nemaitinti sūnaus 6 valandas. Sandra džiaugiasi, kad jau antrą dieną po operacijos Matijaus veide buvo matyti šypsena:
„Tikriausiai, man labiau emociškai skaudėjo širdį, o jam – fiziškai. Matijus yra mūsų mažas stipruolis ir tikras herojus.“
Įkvėpimas kitoms šeimoms
Išgyventi sudėtingą laikotarpį Sandra ir jos šeimai pajėgė todėl, kad jai pavyko atrasti ir kitų šeimų, kurios socialiniuose tinkluose dalinasi savo patirtimi. Moteris teigia, kad tik išgyvenę ar susidūrę su panašia situacija, gali duoti daugiausiai patarimų.
„Sužinojus apie vaikučio problemą dar nėštumo metu, kartu pasitarę su vyru nusprendėme, nes tai mūsų abiejų vaikutis, netylėti ir istorija dalintis socialinėje erdvėje. Savo vaiku niekada nesišlykštėjau, jis buvo visuomet apsuptas meile ir rūpesčiu.
Mano pasirinkimas buvo apie tai kalbėti garsiai, kad mūsų mažylis yra tas 1 iš 700 vaikų, kuris yra kitoks. Draugams ir artimiesiems taip pat viską pasakėme nieko neslėpdami, o ir į iškilusius klausimus stengėmės atsakyti.
Visiems, kam pasakydavome, kad Matijus turės lūpos ir gomurio nesuaugimą, išgirsdavome klausimą: „Kas tai? Čia ta „zuikio lūpa“ ir „vilko gomurys“?“ Pataisydavome ir mūsų aplinkoje daugiau gyvūnų pavadinimais šio nesuaugimo nevadino niekas.
Ne visi supranta, kas yra lūpos ir gomurio nesuaugimas, nes dauguma yra įpratę girdėti „zuikio lūpą“ ir „vilko gomurį“. Tačiau taip vadinti neturėtume, nes tokių patologijų nereikėtų vadinti gyvūnų pavadinimais“, – pasakoja pašnekovė.
Pasidalinusi savo ir mažylio istorija internete, Sandra sulaukė daugybės žinučių, kuriose jai buvo išreikštas palaikymas ne tik iš su tuo nesusidūrusių asmenų, tačiau ir iš žmonių, kurie susidūrė su šia situacija arba dar tik laukiasi mažylio su nesuaugimo diagnoze.
„Parašė net ir būsimos mamos, kurios dar tik pradėjusios šią kelionę. Iš tiesų, yra didelis būrys žmonių, kurie lieka nepastebėti. Vien atvykusi į kliniką, aš prie kabineto pamačiau, kad tokių žmonių, kaip Matijus – yra. Tačiau ne visi nori apie tai kalbėti, kadangi viena dalis visuomenės yra pasiruošusi priimti kitokius, nei yra jie patys, o kita vis dar smerkia“, – teigia dviejų vaikų mama.
Dabar Sandra tikina, kad užaugus sūnui ji būtinai papasakos jo kūdikystės istoriją, koks jis buvo kovotojas ir kaip tapo tikru mamos herojumi. Papasakos ir tai, kad niekada neabejojo savo meile jam.
Apie Matijaus turėtą defektą vaikystėje primins tik mažas randelis ant lūpos ir gražiausi mamos pasakojimai. Be to, buvusi operacija moteriai suteikė tik dar daugiau stiprybės:
„Supratau, kad turiu būti dar stipresnė dėl jo, nes šiam mažam žmogučiui aš esu reikalinga. Matijus mane, kaip mamą, užaugino dar stipresnę nei buvau. Juk aš negalėjau pasiduoti, kai šalia manęs buvo tikras herojus.“
