Praeitų metų lapkritį, pasipuošusi raudonu blizgančiu varžybiniu kostiumėliu, moteris mėgavosi pirmuoju savo pasirodymu scenos lempų šviesoje. Austėjai tai patiko, tad nekeista, kad ir po mėnesio važiuodama automobiliu su draugu kalbėjo šia tema, kai į jų automobilį įsirėžė kitas vairuotojas.
„Avarija įvyko 2018 m. lapkričio 24 d., vienoje iš pavojingiausių sankryžų Vilniuje, kur kertasi Konstitucijos pr., Kalvarijų ir Šeimyniškių g. Važiavau su draugu ir sėdėjau keleivio vietoje. Pamenu kaip abu užsidegę kalbėjome apie sportą, apie varžybas, kadangi abu tuo metu ruošėmės pavasario sezonui.
Sukant link Konstitucijos pr., Kalvarijų g. važiavęs automobilis, bandydamas spėti pravažiuoti per geltoną šviesą įlėkė tiesiai į mus. Būtent į tą pusę, kurioje sėdėjau aš“, – avariją prisimena ji.
Gydytojus prajuokinę planai
Austėjai buvo diagnozuoti dubens sparno ir krūtinės ląstos lūžiai bei daugybiniai sutrenkimai. Ketvirtą dieną po avarijos, gydytojai moteriai pasakė, kad po mėnesio viskas, ką ji galės padaryti, tai apsiversti ant šono ir pakelti vieną koją.
Tačiau Austėja buvo optimistiškesnė. Ji atsakė, kad po tiek laiko ji jau bus sporto salėje ir treniruos pečių raumenis. Tuomet visi juokėsi, o lygiai po 28 dienų moteris į rankas paėmė svarmenis. Gydymas turėjo trukti 2 mėnesius, tačiau moteris buvo užsispyrusi ir nenorėjo tiek laiko praleisti ligoninėje, tad paprašė, kad ją leistų gydytis namo.
„Į savo namus grįžti negalėjau, nes reikėjo pastovios priežiūros. Todėl mėnesiui apsistojau pas tėvus. Mama padėdavo man pakilti iš lovos, gamindavo maistą ir visaip manimi rūpinosi.
Pati savarankiškai negalėjau nei atsistoti, nei nusiprausti. Jaučiau pastovų skausmą, negalėjau miegoti. Ir tai tik fizinis diskomfortas. O ką kalbėti apie emocinį, kai atrodo sugriuvo visas tavo pasaulis“, – nemalonius potyrius prisimena sportininkė.
Savarankiška reabilitacija
Visą tą laiką Austėjos galvoje netilo vienintelė mintis: nori greičiau grįžti į sporto salę ir ruoštis artėjančiam varžybų sezonui, todėl ji atsisakė ligoninės jai siūlytos reabilitacijos.
„Reabilitacija užsiėmiau savarankiškai su trenerio Adolio Mikelionio pagalba. Po 2 mėnesių nedarbingumo ir visiško sporto nebuvimo, apie fizinę formą net nėra, ką pasakyti. Jos tiesiog nebuvo: visiškai jokio tonuso, raumenynas išnykęs“, – prisimena ji.
Austėja savo formą pradėjo lipdyti nuo nulio: kol grįžo į įprastą formą, viską darė per skausmus sukandusi dantis.
„Tikrai ne kartą treniruotės metu esu verkus ne tik dėl to, kad skauda, bet ir dėl to bejėgiškumo, kai negali daryti sunkiai, negali pakelti sunkiai taip kaip esi prie to įpratęs. Tokie dalykai labai veikia psichologiškai, pats skausmas nėra man baisus.
Kadangi pati gyvenu Vilniuje, o mano treneris yra Kaune, tai kiekvieną savaitgalį, o kartais ir dažniau, keliaudavau pas jį. Pirmoji mūsų treniruotė buvo labiau kaip apšilimas, beje, ilgą laiką galėjau treniruoti tik viršutinę kūno dalį, dėl dubens lūžio, kojų treniruoti negalėjau ganėtinai ilgą laiką“, – pasakoja ji.
Dabar Austėja gali džiaugtis visiškai sugijusi ir išgydžiusi avarijos metu patirtas traumas. Sportuoja intensyviai nei kada nors anksčiau. Be to, pavyko ne tik grįžti į varžybų sceną, bet ir gauti apdovanojimą.
