Kad rudenį skris į Islandiją, kur išbandys savo jėgas prieš gamtos galią, Erika buvo nusprendusi jau seniai – prieš metus.
„Daugelis keliauja vasaros sezonu, tačiau vasaros metu buvo suplanuotos kitos kelionės, Islandijoje keliauti rudenį – rimtas ir pavojingas iššūkis“, – sako ji.
Per 20 dienų ji Islandijoje įveikė maždaug 1,7 tūkst. kilometrų dviračiu. Dėl atšiaurių sąlygų teko pakeliauti ir autobusu – jo pagalba įveikė dar maždaug 400 km.
Pasiruošimas prasidėjo dar žiemą
Pasiruošimas šiai įspūdžių kupinai kelionei prasidėjo dar praėjusių metų žiemą. Tam, kad geriau pažintų dviračių techninę pusę, ji ėmėsi projekto: du nebevažiuojančius dviračius perrinko, senas, kritinės būklės detales pakeitė naujomis.
„Du nebevažiuojami dviračiai tapo dviem gerais važiuojamais dviračiais, kuriuos padovanojau Vilniaus Matulaičio vaikų centrui. Tai buvo projektas, atnešęs ne tik džiaugsmą vaikams, tačiau ir naudingas bei aktualias žinias man“, – nusišypso.
Teko perrinkti ir savo dviratį, iš arčiau susipažinti su detalėmis, techninėmis subtilybėmis, nes žinojo – keliaujant vienai šios žinios itin svarbios: „Islandijoje pasitaiko atstumų, kur nieko nėra 100 km spinduliu, tad jeigu ištiktų problema – tvarkytis privalai pats.“
Kalbėdama apie pasiruošimą šiai kelionei, Erika pabrėžia – pasiruošimas keliavimui šaltuoju metų laiku yra sudėtingesnis nei pasiruošimas kelionėms vasarą. Reikalingi atitinkami drabužiai ir avalynė, didesnė palapinė, storesnis kilimėlis, miegmaišis, pritaikytas žemesnei temperatūrai. Reikėjo ir tinkamai paruošti dviratį: parinkti tinkamas padangas, grandinės tepalą. „Jeigu viską turi, esi pasiruošęs keliauti dviračiu šaltuoju metų laiku“, – priduria.
Kadangi savo kelionių įspūdžius fiksuoja ir jais dalinasi savo „YouTube“ kanale, reikėjo pasirūpinti ir technika, nes nuo šalčio greičiau išsikrauna telefono baterija, neveikdavo drono baterijos, tad su savimi turėjo specialią įrangą, apsaugančią nuo šalčio.
Islandijoje orai nelepino – didžiąją kelionės dalį lauko temperatūra svyravo nuo 0 iki 5 laipsnių, naktimis siekdavo ir -5 laipsnius. Šalčiau buvo šiaurinėje šalies dalyje, čia termometro stulpeliai nukrisdavo ir iki -10 laipsnių.
„Esant lauke, nakvojant lauke, būdavo sudėtinga išeiti iš vidinių patalpų ir vėl leistis į kelią, jausdavosi temperatūrų skirtumas. Rytais būdavo mažai malonumo išlipti iš šilto miegmaišio, apsipirkus parduotuvėje – išeiti į lauką“, – nusijuokia.
Vienos nakties nepamirš niekada
Grįžusi iš kelionės, ją Erika prisimena su šypsena, nes aplankyti Islandiją ir po ją pakeliauti dviračiu svajojo jau seniai. Ši šalis turi, ką pasiūlyti turistams, be to, čia gausu įvairiausių gamtos turtų: geizerių, vulkanų, lavos laukų, ledynų. „Ir turi tai, ko reikia kelionei, kuri keltų iššūkį – sudėtingas oro sąlygas“, – sako pašnekovė.
Daugybę kilometrų teko minti įvairiais keliais – nors didžiąją dalį sudarė asfaltas, nepavyko išvengti ir bekelių, kurios Islandijoje pasižymi dideliais akmenimis, duobėmis, nelygumais. Vietomis kelio danga buvo padengta ledu ir sniegu, tad kildavo iššūkių išlaikyti pusiausvyrą.
Tačiau mergina nusišypso, kad keliaudama į šią šalį nežinojo vieno: Islandijos šiaurėje tarp kalnų pučia smarkūs vėjai, prilygstantys audrai, o gamtai demonstruojant tokią galią, minti neįmanoma. Tokiais momentais svarbiausia išlaikyti šaltą protą: „Nebėra jokių papildomų minčių, tu galvoji tik apie savo veiksmus, ką tu darysi, kad išgyventum.“
Vieną tokių susidūrimų su audra Erika, greičiausiai, prisimins dar ilgai – siautėjant gamtos stichijoms, teko ieškoti būdų, kaip suktis iš padėties.
„Patekus į audrą, sutemų metu, buvo sudėtinga surasti nakvynę, radau tik vieną stendą, kadangi Islandijoje, ypač salos gilumoje, kur aš ir buvau, nėra nieko, už ko tu galėtum pasislėpti.
Apsidairiusi pamačiau betono ritinius, kurios sugalvojau atsitempti arčiau stendo, kad pasidaryti užuovėją tam, kad galėčiau statytis palapinę, taip pat uždėjau visus savo krepšius. Turėjau užuovėją, bet palapinės statymas pučiant didesniam nei 100 km / val. vėjui, net stendo pagalba, buvo itin sudėtingas procesas, labai išvargau.
Aplinkui buvo nemažai akmenų, jų pagalba pavyko pasistatyti, tačiau tai buvo labai ilgas ir varginantis procesas. Akmenys buvo viduje ir išorėje – tokiu būdu žinojau, kad vėjas nebepakels palapinės.
Naktį pasikeitė vėjo kryptis, stendas tapo bevertis, pūtė šoninis vėjas, kuris talžė palapinę, šaltas vėjas. Tai naktis, kurią prisiminsiu visą gyvenimą“, – vieną įsimintiniausių susigrūmimų su gamtos jėga prisimena ji.
Įspūdį palikę pokalbiai ir palaikymas
Vėjas nebuvo vienintelis iššūkis – dar šiauriau akis į akį teko susidurti su sniego audra. Mergina pasakoja, kad visą rytą mynė tarp kalnų, oras buvo gan ramus, pūtė nestiprus vėjas, tačiau vienoje kalnų perėjoje ėmė pūsti itin smarkūs vėjo gūsiai, o, kaip sako Erika, prieš juos tampi bejėgis.
Neliko kitos išeities, kaip tik vestis dviratį ir bandyti apsisaugoti nuo ritmiškų ir pavojingų gūsių. Ji atvira – teko ir kristi, tačiau laimei tuo keliu važiavo automobiliai, tad įlipusi į vieną jų pasiekė artimiausią miestelį.
„Jausmas nenusakomas žodžiais, susidūrus su tokia galinga gamta akis į akį, pajaučiau visu savo kūnu tą nenumaldomą gamtos jėgą. Galiausiai, aš galiu tik džiaugtis, kad esu gyva ir sveika.
Nebuvo nė dienos, kai neprisiminčiau ir nepagalvočiau apie abidvi išgyventas audras Islandijoje. Jos atnešė man kitokį suvokimą ir mąstymą – tokią patirtį labai vertinu“, – atvirauja, tačiau priduria žinojusi, kad kelionė nebus lengva, o pagal sunkumą jai skirtų antrąją vietą visų sukauptų kelionių sąraše.
Pasiteiravus, ar pasitaikė kokių kurioziškų situacijų, mergina šypteli: kiekvienoje kelionėje būna ir šilto, ir šalto. Pavyzdžiui, keliaudama pametė telefoną, tačiau viskas baigėsi laimingai – jį rado informacijos centre.
„Nemalonu būdavo vakarais važiuoti automobilių keliu. Mašinos tavęs nemato ir kelis kartus teko tam, kad išvengti nelaimingų atsitikimų, sukti vairą dešinėn, tiesiai į griovį.
Kaip ir kiekvienoje kelionėje, taip ir Islandijoje buvo vakarais stojo automobiliai kelyje. Sustoja, palaukia, nuvažiuoja“, – nusijuokia.
Neužmirštamų įspūdžių sudėtingoje kelionėje netrūko, tačiau kone labiausiai atmintin įsirėžė pokalbiai su įvairių šalių turistais, iš kurių sulaukdavo itin aktyvaus palaikymo. Pašnekovė juokiasi – kasdien dviratis buvo fotografuojamas ir filmuojamas.
Galiausiai, Erika sako kiekvieną kelionėje patirtą ir malonią, ir nemalonią patirtį priimanti kaip pamoką ir iš bet kurio nuotykio grįžta pasisėmusi naujų žinių:
„Su kiekviena kelione vis artimiau susipažįstu su savimi. Apskritai kelionės man atneša ne tik asmeninį tobulėjimą, tačiau ir naudingas žinias, kurias vėliau galiu pritaikyti įvairiose situacijose.“
Tikriausiai bet kada Erikos paklausus, ar jau turi planą, kur vyks kitą kartą, niekada neišgirsite atsakymo „ne“. Ir dabar pasiteiravus, kokie gi ateities planai, ji šypsosi: maršrutas jau žinomas, vėl laukia pasiruošimas, tačiau šioji bus kitokia – nors per daug nedetalizuoja, išduoda, kad keisis transporto priemonės ir įranga, tad laukia nauji iššūkiai ir nuotykiai. „Tačiau kelionės su dviračiu neliks pamirštos“, – šypteli.
