Daugeliui geriau žinoma kaip Erika Jaand, 26-erių vilnietė jau nė nesuskaičiuoja, kiek kelionių ir numintų kilometrų jos sąskaitoje. Vos pabaigusi kelionę Dolomitinių Alpių keliais, ji jau visai tuoj pat leisis į naują nuotykį.
Paklausta, iš kur atsirado ši aistra, Erika šypteli – noru pamatyti visas Europos šalis ji užsidegė dar būdama paauglė, o dabar turi tam visas galimybes. Daug apie keliones kalbėdavo ir su artimiausiais žmonėmis, klausydavosi jų pasakojimų, kurie uždegė dar didesnį norą pamatyti visą platų pasaulį.
„Dažnai kalbėdavau su savo giminėmis, jie rodydavo ir pasakodavo, kaip anksčiau sudėtingai keliaudavo ir kaip dabar žmonės gali laisvai keliauti, žiūrėdavome įamžintas fotografijas senuose tėvų ir senelių nuotraukų albumuose, nagrinėdavome vietas, įvairių situaciją papasakodavo ir aš norėjau tuos nuotykius ir išgyvenimus patirti“, – pasakojo Erika.
Pirmoji kelionė
Šiandien ji keliones drąsiai vadina savo gyvenimu ir išgyvenimu, o jos didžiausias stimulas – noras pamatyti kuo daugiau už kuo pigiau.
Į pirmąją iššūkių kupiną kelionę ji vyko prieš kiek daugiau nei metus – tąkart kartu su drauge leidosi Camino Lituano keliu, kuris paliko neišdildomus įspūdžius.
„Camino Lituano maršrutas nėra lengvas, daug iššūkių: procentaliai nemažai žvyrkelio, būdavo delnus skauda, daug miško takelių, kurie po lietaus sunkiai pravažiuojami, būdavo, upes reikia kirsti, vandens lygis iki pilvo ar aukščiau, o uodai taip pat nesnaudžia“, – su šypsena prisimena ji.
Netrūko ir nenumatytų nuotykių – teko skintis kelią per krūmus, prasidurti kamerą, Alytaus apylinkėse laukė nemažai stačių įkalnių. Pirmoji kelionė nebuvo lengva, bet Erika sako – buvo tikrai verta. Nors ir teko paaukoti telefoną.
„Sudaužiau telefoną paskutinę dieną, iškrito iš rankų, įsisuko į dviračio stipinus, susilankstė visas“, – nusijuokia.
Tačiau iki šiandien atmintyje įsirėžęs Jakiškių dvaras – dvelkiantis autentiškumu, o šeimininkai itin malonūs. Jį aplankyti keliautoja rekomenduoja visiems.
Išbandžiusi jėgas Lietuvoje, Erika patraukė į Austriją. Šią kelionę ji iki šiol laiko viena įspūdingiausių – greičiausiai todėl, kad tada pirmąjį kartą ir pamatė Alpes, kurios taip traukė. Paklausta, ar nebuvo baimės vienai leistis į tokias keliones, ji patikina – baimių būta, bet jos nejučia laikui bėgant dingsta:
„Kelionės metu ta baimė dingsta, tu įpranti ir apsipranti su situacija, pilna dalykų kelionėje, kuriais reikia pasirūpinti ir taip, tad dažniausiai po 3 naktų baimė dingsta ir svarbiausia tampa objektai, maršrutas, planų įgyvendinimas.“
Numina tūkstančius kilometrų
Suskaičiuoti visas keliones jau būtų sunku, tačiau aplankyta jau apie 16 Europos šalių, į dalį jų jau ne kartą buvo sugrįžta. Visai neseniai Erika sugrįžo iš kelionės Dolomitų keliais Italijoje.
„Šiai dienai ši kelionė buvo sunkiausia dėl kalnų perėjų statumo ir įkalnių miesteliuose, maršruto tikslas buvo kalnų perėjos ir kalnai, buvo sunki kelionė. Labai išvargino, kasdien myniau į kalną nuo 4 km/h iki 6 km/h greičiu, kas trukdavo nuo 3-5 valandų. Tai buvo kova: arba aš, arba kalnai“, – šviežiausiais įspūdžiais dalinosi pašnekovė.
Kelionių trukmė būna labai skirtinga, kilometražas priklauso nuo sukilimo. Štai, pavyzdžiui, Austrijoje ji mynė apie 14 dienų, per dieną įveikdavo maždaug 100 km ir per visą tą laiką įveikė 1500 km. Kelionė Šveicarijoje truko 16 dienų, per kurias numynė 1550 km, o Italijos Dolomitinėse Alpėse – 11 dienų, per kurias įveikta 750 km:
„Nuo tada, kai pradėjau treniruotis pirmai kelionei, surinkta jau bus virš 10 000 km. Šiemet skaičiai taip pat bus dideli, laukia dvi didelės kelionės dviračiu.“
Tokios kelionės reikalauja begalinės ištvermės. Nors pasirengimo kaip specialiems renginiams, skirtiems dviratininkams, nereikia, tačiau Erika dažnai sako: „Be treniruočių – be kilometrų“.
„Nesu išvažiavusi į kelionę nepasitreniravus ar nepasiruošus. Taip pat žinau, kad kelionėje miegas kentės dėl palaikomo didesnio kilometražo, tad taip pat keičiu miego režimą iš anksto, mėnesį prieš, kad būtų lengviau kelionės metu“, – apie pasiruošimą pasakojo E. Andrilionytė.
Be kelių daiktų – nė iš vietos
O be kokių daiktų ji nesileidžia į keliones? Svarbiausia, anot Erikos, pasirūpinti dviračiu, kad kelionė būtų sklandi. Ji su savimi pasiima pompą, dviračio grandinės tepalą, daugiafunkcinį dviračio taisymo įrankį, dvi atsargines kameras ir priemones joms keisti, atsargines stabdžių kaladėles, priemonę degalinėje pūsti padangoms, grandinės sujungėją ir spyną.
Dar vienas svarbus pasiruošimo darbas, be kurio neįvyksta nė viena kelionė – išsamus planavimas. Tačiau vieno plano nepakanka, reikia ir plano B, ir plano Z, nes nežinia, kas gali nutikti.
Kiekvieną maršrutą keliautoja susidėlioja iš anksto, pagal lankytinus objektus. Jei viską galvotų pakeliui, tai atimtų daug laiko, vis dėlto, kartais Erika nepabūgsta mesti kelio dėl takelio, kad pamatytų netikėtai užtiktą įdomų objektą.
„Dažnai tenka pakeisti maršrutą, tačiau mažu atstumu. Labai priklauso nuo aplinkybių: kur tu esi ir kur tu nori atsidurti. Būna kelias kartais uždarytas, reikia rinktis kitą.
Kartais kelias veda per mišką ir jeigu naktį dar mini, automatiškai ten nevažiuoji, važiuoji ten, kur jaukiau ar kur apšviesta ar kur daugiau gyvenviečių.
Kartais beieškant vietos, kur tu nori sustoti, pailsėti, sumontuoti vlogą ir įkelti bei pasikrauti visą įrangą, reikia nusukti į artimiausią, tačiau didesnį miestelį, kad rastum puikią tam vietą.“
Maršrutus ji susidaro dviračių takais, kurie dažniausiai turi didesnį sukilimą, nors eina lygiagrečiai su keliu. Nors kartais važiuoja ir keliu, jei diena varginanti, tačiau jų dažniau vengia dėl dideliu greičiu pralekiančių automobilių.
Kuriozai įsimena ilgam
Nors maršrutai būna sudėlioti nuo A iki Z ir dar turimas atsarginis planas, kai reikia pavalgyti ar pernakvoti, tenka improvizuoti.
„Kadangi kelionės metu nenakvoju viešbučiuose, kempinguose, kad keliauti kuo pigiau, tad nakvynės ieškau visada, kad būtų pakeliui. Su nakvyne yra taip: atsikėlęs ryte niekada nežinai, kur užmigsi vakare.
Valgymas kelionės metu svarbus dalykas, kadangi atstumai dideli, tačiau man kol kas sunkiau su šiuo reikalu. Neseniai įtraukiau į keliones ir maisto gaminimąsi, tad kol kas vyksta su maistu eksperimentai, kas geriau, kas greičiau, kas sočiau“, – pasakojo E. Andrilionytė.
Eksperimentai kartais baigiasi juokingai – kartą gaminosi maistą ir sudegino savo turistinį stalą. Tačiau po remonto jis vėl kaip naujas. Atsiranda ir nemažai tokių, kurie sustoja ir siūlo nakvynę ar maisto, tačiau Erika atsisako – sako, jai geriau vienai.
„Teko ir Austrijos kempinge nakvot, sename kemperyje, girdėjau naktį žiurkes bėgiojant, visus daiktus nuo žemės kėliau ant šalia esančios dar vienos lovos.
Arba stojo juodas busiukas, išlipo ukrainietis, 10 kartų siūlė nakvynę pas save ir savo žmoną, atsakiau tiek pat kartų, kiek jis įsitikinėjo, kad ne ir turiu nakvot. Visada meluoju, kai eina kalba apie tolimesnį maršrutą ar nakvynės vietą.
Pirmoji Austrijos nakvynė buvo pavojinga, atsikėliau 5 val. Ryto ir jau žiūriu vanduo siekia mano palapinę. Įsikūriau šalia upės, upė pakilo, staigiai pakavausi daiktus ir nešiau kudašių aukštyn“, – įsimintiniausius kelionių momentus prisiminė keliautoja.
Pasitaiko ir kitokių kuriozų, pavyzdžiui, Šveicarijoje 3 val. nakties ją sustabdė policija ir tikrino dokumentus. „Neįsivaizduoju, kaip jie sužinojo, kur aš“, – nusistebi.
Nėra padėties be išeities
Neplanuotų situacijų jau nepavyktų suskaičiuoti ant pirštų, kaip ir sunkumų, su kuriais tenka susidurti keliaujant. Tačiau Erikos sukaupta patirtis rodo, kad nėra padėties be išeities, svarbiausia nepasiduoti emocijoms:
„Kai būna sunku, aš sustoju, nulipu nuo dviračio, atsisėdu ant žemės, įkvepiu, iškvepiu, įkvepiu, iškvepiu ir pradedu iš naujo nuo ten, kur pabaigiau. Taip pat padeda ir muzika.
Kartais kelionėse net ne pamatytas objektas suteikia motyvacijos ar įveikta perėja, tačiau tiesiog tave lenkiantis dviratininkas, kuris tau sako: bravo.
Sunkiom minutėm reaguoti reikia į viską ramiai, reikia nurimti, nusiraminti, palaukti, kol mintys susidėlios. Jeigu tokios emocijos, kaip stresas, užvaldytų, kelionę į gerą pusę nenusikreiptų.“
Visus nuotykius kelionėse akylai stebi ir Erikos Jaand paskyras socialiniuose tinkluose ir „YouTube“ sekantys gerbėjai, kurie žavisi Erikos ištverme. Kartais komentaruose ją prilygina ir A. Valujavičiui, tačiau tokių palyginimų ji nesureikšmina.
„Tiesa, lyginimo tikrai yra, tačiau tokios koreliacijos man ne itin patinka, stengiuosi laikytis nuo jų atokiau. Keliauju ten, kur širdis nori“, – šypteli.
Dabar Erikos be kelionių, ko gero, neįsivaizduotų nė vienas jos pažįstamas ar stebintis jos iššūkius. Ir pati keliautoja kitokio gyvenimo nebeįsivaizduoja – jau suplanuotas visas ruduo. Dabar kuriam laikui ji automobiliu trauks į Prancūziją, kur leis laiką su drauge, o tada vėl šoks ant dviračio.
„Artimiausi planai – įveikti Camino de Santiago dviračiu, važiuosiu ir per Prancūzijos Camino. Bus įdomu, vėl iššūkis. Šiaurės kalnai prilygsta Alpėms, maršrutas sudėtingas, turėtų būti nelengva, bet įdomi kelionė. <...>
Turiu planų mažiausiai metams į priekį, matysim, kaip seksis juos įgyvendinti“, – entuziastingai nusiteikusi pasakojo keliautoja Erika Andrilionytė, daugeliui geriau žinoma kaip Erika Jaand.
Dėl išskirtinių foto ne viena ir nuo kalnų nusbaladojo.
Su Valujavičium nėra ko lyginti..
