Aš, turbūt kaip ir dauguma merginų, nuo pat vaikystės svajojau apie pasaką primenančias vestuves, po kurių žiūrint į nuotraukas širdyje ir pilve suplazdėtų drugeliai. Tikrai per savo didžiąją dieną jaučiausi kaip princesė – man tai buvo svajonės išsipildymas.
Planavome šventę beveik metus, norėjom, kad viskas būtų tikrai taip, kaip norime mes, juk tai mūsų šventė. Tik ne visiems mūsų norai buvo suprantami ir ne visiems jie pasirodė svarbūs...
„Trūko tik klouno nuotraukose“
Svečiams turėjome tik vieną prašymą – kad visi svečiai vilkėtų juodus drabužius, o aš viena – baltą suknelę. Man, asmeniškai, tai labai gražu, tada tikrai visų akys krypsta į jaunuosius, kurie ir yra tos dienos svarbiausi žmonės.
Šią idėją sugalvojome ir planuodami į ateitį, kad būtų gražios nuotraukos, nes mums tai taip pat buvo svarbu, norėjome po šventės visiems artimiausiems žmonėms dovanoti nuotraukų albumus ir po mažą dovanėlę kaip prisiminimą ir padėką, kad buvo kartu.
Tariu nuoširdų „ačiū“ visiems svečiams, kurie mūsų norą išklausė, bet močiutei, tetai ir pusseserei mūsų prašymas, pasirodo, buvo neaiškus ir nesuprantamas, visos atvyko su gėlėtomis suknelėmis. Ir ne kokiomis švelnių, pastelinių spalvų, ne ne – ryškių ryškiausiomis, tokiomis, kad net akį rėžė.
Kaip ir planuota, turėjome bendrą fotosesiją ir jos trys tiesiog siaubingai gadino bendrą vaizdą. Prie tokio ryškumo suknelių trūko tik klouno nuotraukose, būtų atrodę, kad jis kaip čia buvęs. Niekam to nepasakojau, bet atvykus į šventės vietą nuverkiau posmą užsidariusi tualete. Juk turėjome tik vieną vienintelį prašymą, nieko daugiau...
Dar lyg tyčia, lyg netyčia užmečiau pusseserei ir tetai, kad oho, kokios ryškios suknelės, kaip išsiskiria iš visų juodai apsirengusių svečių, tai jos dar ir atkirto, kad ne į laidotuves susirinko, kam čia tie juodi rūbai. Gal ir ne į žmogaus laidotuves susirinkome, bet į mano svajonių vestuvių laidotuves tai tikrai...
Galvojau plaukus nusirausiu ir nagus nusikramtysiu, vis galvoju, gal paprašyti fotografo, kad pakoreguotų nuotraukas ir pakeistų jų suknelių spalvą į juodą, bet žinau, kad jei taip padarysiu, jausiuosi kalta. Nors net nežinau, dėl ko, bet žinau viena – sulauksiu priekaištų, kaip taip galėjau.
Žiūrėdama į šventės nuotraukas tikrai prisiminsiu tą kartėlį ir man jos visada primins, kad tokie svarbūs mano gyvenimo žmonės nesugebėjo išpildyti vienintelio mano noro. Mano svajonė jau buvo sutrypta, tiek jau to, bet norėčiau, kad tai būtų pamoka visiems – jeigu jaunieji jūsų prašo vieno ar kito, maldauju, išgirskite juos, nes net tokia smulkmena gali viską sugadinti.
Ir nesvarbu, jei jums juoda spalva asocijuojasi su laidotuvėmis – jei toks jaunųjų noras, nespjaukite į jį, juk esate svečias, neįvedinėkite savo tvarkos ir nustumkit tuos prietarus į šalį.
Autorius: skaitytoja Ilona