Iš Birštono kilusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti Ieva dirba sporto klube ir su nekantrumu laukia, kai galės pradėti asmeninio trenerio kursus. Šiandien sportas yra itin svarbi jos gyvenimo dalis, kuriai ji skiria nemažai laiko, nors prieš kurį laiką į sporto salę nė negalėjo pažvelgti.
Ieva naujienų portalui tv3.lt sutiko papasakoti savo įkvepiančią istoriją, pasidalinti, kaip jai pavyko atsikratyti beveik pusę savo kūno svorio ir su kokiais iššūkiais ji dabar susiduria.
Dietų laikymasis trukdavo savaitę
24-erių Ieva savo pasakojimą pradeda nuo to, kad ji visą gyvenimą buvo apkūnesnė ir turėjo antsvorio, tačiau niekada pernelyg to nesureikšmino.
„Gal dėl to, kad visada turėjau draugų, kurie mane priėmė tokią, kokia buvau. O taip pat ir laisvalaikio pomėgių turėjau nemažai: šokiai, dizainas, muzikos mokykla. Pasitikėjimo savimi lygis buvo toks, kokio ir dabar sau mielai palinkėčiau. Bet…
Kad ir kokia tuo metu buvau laiminga, prisipažinsiu, „Instagrame“ dažnai stebėdavau kitų žmonių kūno transformacijų nuotraukas su šiokiu tokiu baltu pavydu. Ir niekada negalvojau, kad vieną dieną ir pati išvysiu savo pačios kūno transformaciją“, – dalijasi mergina, kurios didžiausias svoris vienu metu buvo 92 kilogramai.
Ji neslepia, kad per savo gyvenimą yra išbandžiusi daugybę įvairių dietų – nuo kefyro, grikių ar agurko dietos iki įvairių arbatų lieknėjimui:
„Kadangi sverdama 90 kilogramų aš jaučiausi puikiai, visos dietos buvo labiau dėl įdomumo ir ilgiausiai trukdavo savaitę.“
Dėl antsvorio nesijautė blogai
Mergina prisimena ir tuometinius savo gyvenimo įpročius, kurie buvo visiška priešingybė dabartiniams. Ji sako, kad tuo metu net nežinojo, kas yra sveikas gyvenimo būdas, todėl nei sportas, nei domėjimasis, ką ji deda į savo skrandį, nebuvo svarbus.
„Sportas? Aš tiesiog jo nekenčiau. Mokyklos laikais kūno kultūros pamoka buvo mano nekenčiamiausia, prisigalvodavau didžiausių ligų ir problemų, kad tik jos išvengčiau ir nedalyvaučiau. Tuo metu, kol kiti sportuodavo, geriau būdavo suvalgyti kokią bandelę iš valgyklos.
Kai prisimenu, kokia buvo mityba, net gėda pasakoti... Galėdavau sau leisti kiekvieną vakarą vakarienei valgyti picą, o dar po picos ir bandelę kokią. O kur dar visokie pasisėdėjimai su draugais, kur užkandžiams visada tik čipsai būdavo.
Bet aš dėl to nesijaučiau blogai. Mylėjau save ir savo kūną tokį, koks jis buvo“, – atvirai kalba vilnietė.
Per metus atsikratė 40 kilogramų
Vis tik vieną dieną merginos gyvenime prasidėjo kardinalūs pokyčiai. Ji sako, kad jos pats mėgstamiausias klausimas ir yra būtent tas, kaip prasidėjo svorio metimo kelionė, mat atsakymas yra kitoks, nei dažniausiai būna visų:
„Sportuoti aš pradėjau ne dėl to, kad jaučiausi blogai ar turėjau antsvorio. Su drauge susitarėme pradėti lankyti sporto klubą po Kalėdų, ta proga paprašiau tėvų, kad padovanotų man norimo sporto klubo abonementą bei kelias treniruotes su asmeniniu treneriu. Išėjo taip, kad draugė persigalvojo, o aš nebeturėjau kur dingti...“
Ieva puikiai prisimena pirmąją treniruotę, po kurios ji suprato, kad sporto klubas taps jos antrais namais. Jai sportas pradėjo teikti vis daugiau džiaugsmo, todėl sporto klube ji lankydavosi vis dažniau – tris dienas sportuodavo su treneriu, o tris darydavo įvairius kardio pratimus. Netrukus mergina nusprendė pakeisti ir savo mitybą, todėl rezultatai tapo vis labiau matomi.
„Sportuodama neturėjau jokių tikslų, man tiesiog patiko ši papildoma veikla. Tik aplinkiniai vis sakydavo, kaip greitai mano kūnas keičiasi. Nuoširdžiai – nelabai reagavau į tai, nestebėjau nei skaičių pokyčių ant svarstyklių, nei matmenų, nors jautėsi ir ant drabužių, kad jie darosi laisvi, bet ir šito nesureikšminau.
Leidau sau viską – ir vakarėlius su draugais, daug nesveiko maisto, jeigu buvo tam poreikis. Tiesa, jo norėjau labai retai, nes sau tuo metu nieko nedraudžiau. Visada mokėjau grįžti į ritmą ir palaikyti balansą. Taip per metus numečiau 40 kilogramų“, – sako Ieva.
Sulaukė didžiulio palaikymo
Ji tuos metus, per kuriuos atsikratė beveik pusės savo svorio, vadina atradimų metais, mat, kaip pati sako, įsimylėjo sportą ir galvojo ne apie kalorijų deginimą, o paprasčiausiai mėgavosi treniruotėmis.
Tiesa, ji neslepia, kad kartais buvo sunkesnių akimirkų, kai norėdavosi viską mesti, tačiau tokiu atveju jai pagelbėdavo atsitraukimas nuo įprastos rutinos:
„Pasidarydavau pertrauką, nes žinojau, kad to reikia, reikia duoti kūnui pailsėti. Kadangi mokėjau klausyti savo kūno ir duoti, ko jis reikalaudavo, niekada nebūdavo taip, kad viską apleisčiau, net jeigu pertrauką pasidarydavau mėnesį. Žinojau, kad grįšiu į ritmą.“
Nors pati Ieva nebuvo susikoncentravusi į svorio metimą ir savo išvaizdos pokyčius, juos netruko pastebėti aplinkiniai, kurie merginai negalėjo gražių žodžių.
„Iš aplinkinių gaudavau be galo daug komplimentų, prašymų patarti. Todėl sugalvojau susidėti nuotraukas ir tai padariau tik po metų laiko. Iš tiesų, kartais atrodo, kad niekas nesikeičia, bet tereikia palyginimui sudėti nuotraukas.
Nusprendžiau jomis pasidalinti socialiniuose tinkluose. Nemeluosiu, labai bijojau paspausti mygtuką... Nuotrauką įkėliau prieš einant miegoti, iš karto išjungiau internetą. Pamenu, ryte prabudus, su baime įjungiau internetą.
Aš buvau nuoširdžiai nustebusi, nemaniau, kad kada sulauksiu tiek žinučių, komentarų po nuotraukomis... Tą rytą atsimenu kaip dabar. Ir vienintelė mintis buvo – nejaugi tikrai tai mano transformacija, kuri taip akivaizdžiai kitiems matosi?
Ir dabar gaunu begalybę žinučių su prašymais pasidalinti savo istorija, nuo ko viską pradėti, kaip rasti motyvacijos. Gaunu labai daug gražių žinučių. Visa tai – nerealus jausmas, apie tai niekada nebūčiau pagalvojusi“, – šypsosi mergina.
Trijų savaičių badavimas privedė prie anoreksijos
Tačiau čia pat ji skuba pridurti, kad viskas nėra taip gražu, kaip gali atrodyti. Praėjusių metų vasarą Ieva svėrė 55 kilogramus, tačiau prieš artėjančias atostogas turėjo tikslą dar numesti svorio ir prie jūros važiuoti sverdama 45 kilogramus.
„Tai mane privedė iki badavimo. Tris savaites gėriau tik vandenį ir kavą, jokio maisto, sportavau 7 dienas po 2 kartus per dieną. Atostogauti išvažiavau sverdama 44 kilogramus, taigi per tris savaites numečiau beveik 11 kilogramų. Nuolatinis svėrimasis, bijojimas net ir vandens... Būdavo, išgeriu vandens ir svarstau, kaip jį išvemti...“ – atvirai kalba Ieva.
Ji neslepia, kad tuo metu susidūrė su nervine anoreksija, persivalgymais, baime maistui ir psichologinėmis problemomis, o kartais net noru sverti mažiau nei 44 kilogramai. Ieva prisimena ir kelis labiausiai įstrigusius įvykius, kurie ją privertė susimąstyti:
„Pamenu, einu vieną vakarą namo po darbo ir, likus vos kokiom trim minutėm iki namų, nebeužtenka jėgų eiti, atrodo, negaliu net kojos pakelti ir žengti žingsnio. Nieko kito nebeliko, kaip tik išsikvieti taksi. Iš pačio taksisto gavau klausimą, gal ne tą adresą pasakiau, nes iki mano nurodyto vos minutė kelio su taksi. Ir tikriausiai baisiausias dalykas buvo, kai parėjus vakare namo, neužtekdavo jėgų pakelti rankų, kad nusirengčiau ir tekdavo savo drabužius susikarpyti nuo savęs...“
Ieva nebijo pripažinti, kad iki dabar su tuo kovoja ir džiaugiasi, kad pamažu viskas eina į gerą pusę. Kurį laiką su šiomis problemomis ji bandė susitvarkyti pati, tačiau suprato, kad viena to padaryti nesugebės, todėl dabar bendrauja su psichologe.
„Tai labai ilgas ir gydymas, ir darbas su savimi pačia. Dabar man sportas yra gyvenimo būdas, jis davė man kūną, kuriuo mokausi džiaugtis ir dėl kurio dirbu kiekvieną dieną. Nesuskaičiuosiu, kiek kartų išėjau į salę ar pabėgioti tik dėl to, kad buvau pikta ant viso pasaulio, ir kiek kartų išėjau iš salės kupina pasitikėjimo savimi. Liko tik pabaigti kurti gražų santykį su maistu“, – sako Ieva.
Mažais žingsneliais eina pirmyn
Šiandien merginos svoris svyruoja tarp 52–53 kilogramų ir ji vis dar mokosi priimti, kad tai yra viso labo skaičiai. Dabar jai kur kas svarbiau, kaip ji jaučiasi ir kokia yra jos sveikata.
„Matyti didėjančius skaičius, pasikeitusį kūną yra sunku, tačiau mažais žingsniais einu link to, kad pradedu save pamilti iš naujo, jausti pagarbą savo kūnui.
Pradedu suprasti, kad tas, pavadinkime, ,,tobulas” svoris nėra matuojamas skaičiais. Jis matuojamas tokiais jausmais – turi jėgų atlikti kasdienius darbus, savo įprastinėms veikloms, nepadusdamas užlipti laiptais, atsikelti ryte žvalus ir pailsėjęs, turintis noro susitikti su draugais.
Tik mes esame paveikti kitų žmonių, nuomonių formuotojų, socialinių tinklų, numatytų standartų ir stereotipų. Ir pamirštame tai, kas iš tiesų turėtų būti mums svarbu“, – neabejoja Ieva ir priduria, kad niekada nereikia savęs lyginti su kitais, o tik su pačiu savimi:
„Didžiausia motyvacija aš esu pati sau. O sveika gyvensena ir sportas yra ne tik ,,kūno dizainas“, tai kur kas daugiau. Esmė yra ne tik išvaizda, bet ir bendra savijauta, charakteris, pasitikėjimas savimi, nauji tikslai.“
