Kai pora jau buvo nusprendusi, kad vienas kito jiems jau gana, pradėjus kurtis atskirus gyvenimus, įvyko lūžis – jie nusprendė bandyti dar kartą. Kaip jiems pavyko tai padaryti, naujienų portalui tv3.lt pasakojo A. Markevičius.
Dovilė ir Arnas susipažino 2006 metais restorane. Po metų pažinties jie pradėjo draugauti, o 2009 metų rugsėjį sumainė aukso žiedus ir prižadėjo būti kartu, „kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims“.
Vyras pasakoja, kad jau santuokos pradžioje pasitaikė nesutarimų, nes ji buvo kitokia nei įsivaizdavo anksčiau.
„Manau, kad dauguma porų nuo pat pradžių turi vienokių ar kitokių nesutarimų, jų nebūna tik tada, kai vis dar esate įsimylėjimo būsenoje. Labai daug knygų, filmų, dainų yra apie meilę ir apskritai visas pasaulis tą meilę labai romantizuoja. Dažnai ir įsimylėjimą vadiname meile ir tikimės, kad tas jausmas truks amžinai.
Gyvenimas nėra toks, kokį mes įsivaizduojame ir amžinas įsimylėjimas yra tik viena iš mūsų fantazijų. Kai pradėjau tirti santykius, juos studijuoti, aš ieškojau žmonių, kurie turėtų ilgalaikius santykius ir juos laikytų pavyzdiniais. Neradau nei vienos poros, kurios įsimylėjimas būtų trukęs amžinai. Kai žmonės nori romantizuoti meilę, gaunasi labai blogai, nes žmonės nori santykius statyti ant romantikos. Mūsų atveju buvo panašiai“, – šypteli jis.
Jeigu Dievas nedavė, tai nelemta
Nors susituokus ir kilo nesutarimų, tačiau Arnas save ramino, kad ta įtampa kyla dėl pinigų trūkumo, kuris tuo metu buvo naujoje šeimoje. Vyras galvojo, kad uždirbus daugiau pinigų, viskas susitvarkys ir visi nesutarimai nurims.
„Man atrodė, kad problema yra ne santykiai, o mums paprasčiausiai trūko pinigų. Įtampa mūsų santykiuose jau buvo prasidėjusi, kai Dovilė panoro vaikų. Iš tiesų, aš pats jų tuo metu nenorėjau, bet jų norėjo mano žmona, visuomenė spaudė, kad reikia turėti vaikų ir sutikau. Pradėjome stengtis susilaukti vaikų.
Po kelių mėnesių atsirado įtampa, kad jų nesusilaukiame, bet nepuolėme nieko kaltinti. Nusprendėme, kad reikia pabandyti bent metus, kad būtų galima sakyti, kad turime problemų dėl nevaisingumo. Metai praėjo ir vaikų vis dar nebuvo, todėl išsityrėme ir sužinojau, kad aš negaliu turėti vaikų. Tuo metu aš jaučiau dar didesnė įtampą santykiuose“, – pasakoja vyras.
Tuomet žmona vyrui pradėjo sakyti, kad reikia ieškoti pagalbinių priemonių, kurios padėtų susilaukti vaikų, tačiau Arnas laikėsi nuomonės – Dievas nedavė, tai nelemta.
„Dabar, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, galiu pasakyti, kad tai buvo tiesiog puikus pretekstas man pasakyti ne, nes iš tikrųjų ir nenorėjau vaikų. Be to žinojau, kad vaikai neišgelbės santykių. Iš vienos pusės aš pagaliau išdrįsau pasakyti ne, o iš kitos – tai Dovilei kėlė skausmą.
Pačioje pradžioje net nežinojau, kaip reaguoti į tą žinią, kad esu nevaisingas, nes kaip sakiau, vaikų tuo metu ir nenorėjau. Turėjau galimybę save realizuoti darbe, buvo daug žmonių, kuriems turėjau vadovauti ir to man užteko tuo metu.
Man net savotiškai palengvėjo, kad buvau nevaisingas. Dabar žiūrėdamas iš šiandieninės perspektyvos galiu sakyti, kad tuo metu jaučiausi su Dovile blogai ir nenorėjau, kad vaikai dar labiau įkalintų tuose santykiuose, bet sąmoningai to nepripažinau“, – sako Arnas.
Nauji jausmai išgąsdino
Arnas pasakoja, kad atėjo toks etapas, kai jis pradėjo „matuotis“ kitas partneres, tai yra – svarstyti, kaip jam sektųsi su viena ar kita sutikta moterimi. Ir nors iš pradžių tai buvo nekalta, bet vėliau vyras pajuto, kad susižavėjo kita moterimi. Nors tuo metu sutuoktiniai jau buvo pradėję tolti vienas nuo kito, bet tas jausmas vyrą išgąsdino.
„Tuo metu jau buvo tas metas, kai užtrukdavau darbe, nes man atrodydavo, kad namuose manęs negerbia, o darbe – gerbia. Dovilė pradėjo ir važiuoti atostogauti su draugėmis. Tokie buvo tie žingsniai išėjimo link.
Galiausiai aš susižavėjau kita mergina. Man tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, nes buvau sakęs, kad tėvo klaidų nekartosiu (jis eidavo per mergas). Aš nenorėjau būti neištikimas. Sugalvojau, kaip atrodė, tobulą išeitį – išsiskirti ir tada pradėti naujus santykius“, – pasakoja Arnas.
Vyras sako, kad nors ir kankinosi negalėdamas kurti naujų santykių, kad nori skirtis pripažino tik po kurio laiko. Tuo metu jį dažnai apimdavo jausmas, kad žmona jo negerbia, nors jis juk toks geras vyras – negeria, nerūko, uždirba pinigus, grįžta namo. Tik vėliau jis suprato, kad to neužtenka geram vyrui ir sėkmingai santuokai.
„Prasidėjus skyryboms buvo daug purvo, prasidėjo epitetai vienas kitam, pykčiai. Pradėjau kurti naujus santykius, Dovilė irgi. Prasidėjo labai šlykštus periodas. Pradėjau savimi nesididžiuoti ir atrodė, kad viskas slysta iš po kojų, nes buvęs gyvenimas pradėjo irti. Pradėjau ieškoti atsakymų, ką daryti, kad nauji santykiai pasisektų geriau, suprasti, kokias klaidas darau anksčiau.
Skirdamiesi, jeigu užduodame klausimą, kodėl nelemtą būti kartu, randame tūkstančius atsakymų, todėl ir pats susikūriau istorija, kodėl mums nereikia būti kartu. Parsisiunčiau vieną programą, kad suprasčiau, kaip kurti santykius. Tada pradėjau sakyti, kad Dovilė ir tą, ir tą darė blogai, bet daugiau pamąsčius supratau, kad aš irgi elgiausi ne tobulai. Mes abu su žmona esame iš išsiskyrusių šeimų, todėl nesu matęs, kaip atrodo laimingo vyro elgesys, o ji – kaip laimingos moters. Todėl mes nežinojome, kaip reikia elgtis“, – sako jis.
Nauja pradžia
Peržiūrėjęs vaizdo įrašų mokymus, vyras vėliau juos nusiuntė savo žmonai Dovilei. Iš pradžių į tokį vyro žingsnį moteris sureagavo gana audringai, bet vėliau vis dėl to ji tai peržiūrėjo ir viską apmąstė.
„Nors buvome nusprendę, kad kartu nebūsime ir abu turėjome sukūrę kitus santykius, bet Dovilė pasiūlė man nueiti į poros terapiją ir aš sutikau. Vien tam, kad suprastume savo klaidas. Iki skyrybų pabaigos buvo likusi maždaug savaitė. Specialistė mūsų paklausė, ar mes tikrai norime skirtis. Ji privertė mus susimąstyti ir nusprendėme pabandyti dar kartą.
Nutraukėme savo santykius su kitais asmenimis ir grįžome gyventi kartu. Mes pradėjome viską kurti ne nuo nulio, bet nuo duobės, nes buvome vienas kitą įskaudinę, buvome ir neištikimi. Pykomės, taikėmės, keikėme vienas kitą. Tai buvo sunkiausias laikas mūsų gyvenime“, – prisimena vyras.
Vyras pasakoja, kad buvo draugų, kurie susiskaldė į „stovyklas“ ir sakė, kad jie yra už tą arba už kitą. Buvo žmonių, kurie nepalaikė nei vieno nei kito. Lygiai taip pat buvo ir po susitaikymo. Su kai kuriais pažįstamais ir poros santykiai nutrūko.
„Pradėję taikytis mes pusmetį buvome visiškai atsiskyrę nuo visų: nesusitikome nei su artimaisiais, nei su draugais. Nusprendėme važiuoti į porų kursus to lektoriaus, kurio vaizdo kursus matėme. Nusipirkome skrydžius į JAV ir bilietus į kursus, kurie kainavo tūkstančius. Žinoma, jie visko neišsprendė. Iki susitaikymo dar prireikė daug laiko.
Mes progresą skaičiavome, kiek dienų per mėnesį mes pykstamės, ar pykstamės mažiau. Vienas kitam buvom iškėlę visokių nerealių sąlygų, pavyzdžiui, aš sakiau, kad niekada nenorėsiu turėti vaikų ir Dovilė su tuo sutiko, nors ji labai jų norėjo“, – sako Arnas.
Vyras šypteli, kad vėliau pamačius vaikus, atsirado nesąmoningas susižvalgymas su žmona, kai pamatydavo vaikus. Taip ir atsirado supratimas, kad vaikų vis dėlto jis nori.
„Esu dėkingas, kad tuo metu mes negalėjome susilaukti vaikų, nes dar nebuvome atradę savęs, nebuvome pradėję savęs pažinimo kelio, nebuvome išsprendę savo santykių krizės. Vaikai tikrai nepadeda spręsti iššūkių, priešingai, tik suaštrina pojūčius“, – sako vyras.
