„Taip, mums jau per penkiasdešimt. Bet mes dar norime ir galime mylėti. Kai atrodo, kad viskas aišku, sutinki žmogų, kuris įprastą gyvenimą apverčia aukštyn kojomis.
Ir nesvarbu, kiek tau metų, vėl žvalgaisi, kas ten, už debesų, ieškai būdų, kaip būti laimingam. Juk mūsų galiojimo laikas dar nesibaigė", – štai taip pristatomas žurnalistės Palmiros Galkontaitės sukurtas romanas „Kol dar nesibaigė mūsų galiojimo laikas“.
Kas įkvėpė moterį parašyti knygą apie trijų draugių – Mildos, Veronikos ir Margaritos – gyvenimus? Ar šioje knygoje galima rasti užuominų ir apie pačios rašytojos patirtį bei ką reiškia romano pradžioje minima dainos eilutė „I was made for loving you baby“? Apie visa tai ir dar daugiau kalbamės su pačia romano autore Palmira Galkontaite.
Palmira, visai neseniai išleidote pirmąjį savo romaną, pavadinimu „Kol dar nesibaigė mūsų galiojimo laikas“. Kaip kilo mintis sukurti knygą apie trijų draugių gyvenimus?
Tokia mintis mano galvoje sukosi jau labai seniai, bet knygą prisėdau rašyti tik karantino laikotarpiu. Parašiau ją per 1,5 mėnesio, todėl ją ir vadinu „karantino knygele“. (šypteli)
Savo mintyse aš šią knygą rašiau jau porą metų, bet vis atsirasdavo kitų darbų. Esu tokia, kuriai jau einant gatve, mintys pradeda skristi, imi kurti galimą knygos siužetą, pasiduodi vaizduotei. Man patinka svajoti, kaip turėtų viskas atrodyti.
Dar prieš karantiną intensyviai lankiau baseiną, todėl ir plaukiojant daug mąstydavau, kurdavau knygos siužetą. Be to, ir mano draugės, kurios mane puikiai pažįsta, vis skatino tai daryti, vis kartodavo, kad jau seniai buvau užsiminusi apie norą parašyti knygą. Todėl ir vadinu jas mūsų „kūdikėlio“ įkvepėjom.
Skaitant šį romaną, iš karto galima pajausti, kad jis kupinas labai nuoširdžių gyvenimo situacijų, tarsi pati kalbėčiau su savo draugėmis. Tačiau kokia buvo pagrindinė jūsų vizija, ką norėjote atskleisti šiuo romanu?
Ši knyga prasideda dainos eilute „I was made for loving you baby“, tai ir yra pagrindinė mintis, kurią aš norėjau ištransliuoti. Manau, kad didžioji gyvenimo prasmė yra mylėti ir būti laimingam. Atrodo, kad tai taip paprasta, bet iš tikrųjų, nugyvenus jau šmotą metų, tai pasirodo ir yra sunkiausia.
Galbūt todėl, kad mes keliame per didelius reikalavimus, lūkesčius kitiems žmonėms. Mes vis laukiame, kad mums kažkas tą laimę atneš. Dažnai manome, kad laimė priklauso nuo sėkmingos santuokos, bičiulių, vaikų, žvaigždžių padėties danguje, darbo ar atlyginimo, o iš tiesų tas laimės jausmas yra tai, ką mes patys turime savo viduje. Esame laimingi tiek, kiek turime to viduje, ne išorėje.
Visi mes vienokiu ar kitokiu būdu susiduriame su kažkuo, kas tarsi perkrauna mūsų smegenis, priverčia eiti kita gyvenimo linkme, ieškoti kitokio kelio. Man atrodo, kad jeigu mes stebėtume savo gyvenimą, būtume atidesni, daug lengviau suprastume ir pamatytume jo siunčiamus postūmius.
Kartais galime pajausti, kad gyvename jau nebe savo gyvenimą, elgiamės ne taip, kaip turėtume. Jeigu stebėtume gyvenimą atidžiau, tikrai pastebėtumėme tuos postūmius.
Romane aprašomi jausmai, meilė tarp ką tik susitikusių jaunų žmonių ir porų, kurios kartu gyvena jau daugybę metų. Kuo skiriasi šios dvi meilės rūšys?
Apskritai yra manoma, kad intymus seksualinis gyvenimas yra tik jaunų žmonių išimtinė teisė. Atrodytų, kad vyresniame amžiuje lyg ir gėda, nepadoru kalbėti apie savo asmeninį intymų gyvenimą, o seksas ir nuogi kūnai yra skirti tik jaunuoliams.
Dažnai brandžios moterys pačios užsikompleksuoja, apraizgo save neryžtingumu ir įvairiais stereotipais, nuolatos galvoja apie senstantį savo kūną. Rašydama šią knygą, norėjau, kad jos išlaisvėtų iš tokių minčių. Kai moterys užsisklendžia tokiuose apmąstymuose, tai jas daro nelaimingas, o kartu su jomis tampa nelaimingi ir aplinkiniai. Jos pradeda nemylėti ne tik savęs, bet ir kitų žmonių. Tuo pačiu krenta ir vyro savivertė, kuris jaučiasi atstumas dėl moters kompleksų.
Nelaiminga moteris užkrečia neigiama emocija ir daugybę kitų žmonių, o kai moteris švyti, švyti ir viskas aplink ją.
Pastebiu, kad šiais laikais moterys sensta daug vėliau. Man pačiai šiemet suėjo šešiasdešimt metų, aš matau savo drauges bendraamžes ir mes jaučiamės jaunos, kad ir kaip tai juokingai beskambėtų. (juokiasi)
Vaikams per savo gimtadienį pasakiau, kad yra viena gera žinia – „Tai anaiptol ne senatvė.“
Nesunku pastebėti, kad romane dažnai dominuoja ir ištraukos iš įvairiausių dainų. Kuo jūsų knygoje ir apskritai gyvenime svarbi yra pati muzika?
Visos pasirinktos dainos nėra atsitiktinės, jos tarsi siunčiama žinutė. Pamenu, kad dar nebuvau prisėdusi rašyti knygos, bet jau žinojau, kad ji tikrai prasidės eilute iš dainos „I was made for loving you baby“ – man ji yra prasminga, viskas tuo pasakoma: ateinu su meile ir ateinu mylėti.
Rašydama knygą nežinojau, kas gausis, nedrįsau siųsti jos leidyklai, kol knygos neperskaitė visos šešios mano draugės. Tačiau iš karto pasakiau, kad rašysiu ją maksimaliai sąžiningai prieš save pačią.
Pateikiamos ankstesnių dainų ištraukos tarsi atspindi tuo metu laisvėjančią kartą: kiekvienas rašo, kvėpuoja tuo, ką jis jaučia.
Pavyzdžiui, knygoje pateikiama Bočelio dainos ištrauka, kurioje nuolatos minimas žodis „galbūt“. Knygos herojė nuolatos atsiduria tokiose situacijose, kuriose ji pasirenka gyvenimą be garantijos. Patyrusi netektį, ji supranta, kad niekas gyvenime neduos jai garanto. Tu plauki ir žiūri, kas iš to gausis.
Herojė žurnalistė, filmuojamos televizijos laidos, fotografija besidomintis vyras... Ar galima sakyti, kad šiame romane panaudojote ir daug detalių iš savo gyvenimo bei patirties?
Tikriausiai kiekvieno autoriaus bet kokiame kūrinyje, ar tai būtų dailės, muzikos kūrinys, visada galėtume rasti šiek tiek autobiografinių faktų. Kadangi autorius rašo per savo paties asmeninę prizmę.
Tai nereiškia, kad tai yra memuarai ar autobiografinė knyga, jokiu būdu ne. Tačiau aplinka, kurioje galėjo vykti veiksmas, ji man yra pažįstama.
Knygoje daug kalbama ir apie aistros išsaugojimą. Tai kaipgi išsaugoti tą aistrą gyvenime?
Jeigu kalbėtume apskritai apie gyvenimo aistrą, manau, kad atsakymas būtų – domėjimasis. Gyvenimu nuolatos reikia domėtis, stebėti, neužsisklęsti.
Pavyzdžiui, jeigu tu gyveni tik sutuoktinio ir šeimos gyvenimą, tai jei tas žmogus išeina ar tiesiog lieki be jo, tavo gyvenimą ištinka krachas, nes daugiau neturi nei draugų rato, nei pomėgių. Jeigu domimės tik savo vyru, šeima ir vaikais, negyvename savo asmeninio gyvenimo, kas duotų pagrindą po kojomis.
Lygiai taip pat būna su darbais ir karjera. Jeigu matome tik ją ir nesidomime, kas yra naujo, įdomaus, netekęs darbo, toks žmogus tampa visiškai pasimetusiu.
O štai jeigu kitas domisi įvairiomis sritimis, veiklomis ir turi mėgstamų užsiėmimų, kai gyvenime išeina vienas, būtinai atsiranda kitas laimę teikiantis aspektas.
Kai žmogus domisi, seka, jam įdomu sužinoti vis kažką naujo, aistra gyvenimui natūraliai dega tavyje. Jeigu vis norisi susižinoti naujų minčių, idėjų, sekti, kas bus toliau, tuomet tau niekada nebus nuobodu gyventi.
Galima sakyti, kad niekuo nesidomintys žmonės tampa lyg gyvais „numirėliais“. Tarsi mirštančiais ligoniais, kuriuos slaugo jūsų knygos herojė Veronika?
Tikrai taip.
„Pasinaudokime vienas kitu, kol dar nesibaigė mūsų galiojimo laikas“ – ši A.A. lietuvių filosofo Leonido Donskio citata neretai pasirodo jūsų romane. Kodėl pasirinkote būtent ją?
Kartą skaičiau Leonido Donskio interviu ir jis kalbėdamas apie nesavanaudišką ir neatlygintiną pagalbą, to darymo prasmę paminėjo savo tokią mintį. Be abejonės, jis kalbėjo ne apie seksą, o apie neatlygintinų darbų prasmę.
Iš tiesų mes gyvename tarpusavio mainų sociume. Visi vienas kitam kažką duodame, o kuo daugiau duodame, tuo daugiau gauname, ateina grąža. Ši mintis man buvo labai artima, aš ją puikiai suprantu platesniąja prasme, nes mainai ir grąža yra visame kame, ką tu atiduodi ir ką tu gauni.
Šioje knygoje ši frazė tapo mano visų herojų atspirties, lūžio tašku, kuris joms padeda apsispręsti.
Palmira, pati jūs sakėte, kad ne vienas perskaitęs jūsų parašytą romaną liko nustebęs. Mat pati jūs atrodote tokia santūri ir rami, o knygoje pilna aistrų ir erotikos. O kaip į tokią knygą reagavo jūsų draugės?
Draugės puikiai mane pažįsta ir tikrai žino, kad esu ne tik rami ir santūri. Jos skaitydamos šią knygą vis ieškojo savęs ir manęs. Tačiau net ir gerai mane pažįstančios draugės buvo lengvai sutrikusios, kad manęs ten yra visose trijose herojėse. O iš tiesų manęs ten yra visuose personažuose, ne tik moteryse, bet ir vyruose.
Manau, kad mumyse gyvena dešimtys personažų, kurie kartais nesutaria, kartais pliekiasi ar net neapkenčia vienas kito, o kartais smagiai vienas kitam pamerkia akį.
Jūsų knyga užsibaigia su užuomina apie tęsinį. Ar galima iš jūsų tikėtis ir antrosios šio romano dalies?
Žinoma, aš nežinau, kaip ją priims skaitytojai, ar ji bus įdomi tik man ir mano draugėms. Tačiau mano kompiuteryje yra failas, kuris vadinasi „Antra dalis“ ir šių trijų herojų tolesni gyvenimo vingiai mano galvoje jau sukasi. (šypteli)
