Kartu su Piterboro mieste gyvenančia lietuvaite Gintare bendraujame jau trečią kartą – pirmąsyk ji dalinosi savo vestuvių akimirkomis, vėliau – nėštumo džiaugsmais, o šiandien ji pasakoja, kaip atrodo jos ir mažylio Herkaus dienos.
Prieš daugiau nei tris mėnesius susilaukusi sūnaus moteris pasakoja, kad šįkart viskas kur kas paprasčiau nei buvo prieš dešimt metų, kuomet gimė jos pirmagimis Matas.
„Ir vaikelis truputėlį kitoks – gal šiek tiek ramesnis, nors ir kamuoja pilvo diegliukai. Turime tik vieną problemą – sūnus visuomet keliasi kaip laikrodukas, kas dvi valandas ir nei viena minute anksčiau ar vėliau. Lygiai taip pat ir su maitinimu.
Prisimenu, kad grįžus su Matu iš ligoninės užteko maitinti vos vieną kartą per naktį, o šis keliasi kas dvi valandas. Dėl to šiek tiek jaučiasi nuovargis, tačiau prie visko priprantama. Labai geras vaikas, jeigu šiek tiek daugiau miegotų, būtų išvis tikras auksas“, – nusijuokia G. Deimantaitė-Vasiliauskė.
Pašnekovė juokauja, kad kiekvieną kartą sūnui vis labiau paaugus ji tikisi, kad šio miegas pailgės bent viena valanda, tačiau kol kas tenka tik pasvajoti:
„Gali daryti, ką nori, tačiau jeigu jau atėjo laikas valgyti, žinok, kad turi greitai bėgti, nes kitaip pramerkęs akeles pradeda verkti. Tada jau tik žiūri, kad neįsiverktų, nes tuomet tenka raminti, nebenori valgyti, nori išsirėkti.“
Kitoks požiūris į motinystę
Šiemet Gintarės pirmagimiui Matui sukaks 10 metų. Moteris pasakoja, kad nors, rodos, viskas šįkart jau yra pažįstama, tačiau tam tikrus motinystės džiaugsmus jai tenka patirti taip, lyg jie būtų nutikę pirmą kartą.
„Matas labai myli brolį, juo rūpinasi, vadina gražiausiais žodžiais, nešioja ant rankų. Jei reikia, visuomet padeda, pabūna šalia, tad gražu žiūrėti. Šįkart viskas kiek lengviau dar ir dėl to, kad esu ir pati vyresnė, turiu visai kitokį suvokimą apie motinystę ir kaip reikėtų rūpintis vaiku.
Auginant Matą buvau jauna, iš gyvenimo norėjau visko, o dabar viskas šiek tiek nusistovėję, žymiai ramiau. Galbūt net galima sakyti ir taip, kad vaikas auga kokybiškiau, nes į viską žiūri kur kas atsakingiau“, – teigia ji.
Kuomet gimė Matas, Gintarei buvo viso labo vos 22-eji. Netrukus 32-ąjį gimtadienį minėsianti lietuvė sako, kad savimi labiau pasitikėti motinystėje padeda ir stabilumas: „Anksčiau vis stengdavaisi dirbti, viską, ką turėdavai, atsidėdavai juodai dienai, kad tik nieko netrūktų vaikui ar tau. Dabar viskas paprasčiau, stabiliau.“
Pasiteiravus, ar buvo sunku sūneliui išrinkti vardą, pašnekovė teigia, kad sūnui vardą išrinko jos vyras. Iš pradžių, pasak jos, vardą buvo sunku prisijaukinti, tačiau laikui bėgant pavyko prie jo priprasti:
„Turėjome kelis variantus, tačiau nuo pat pradžių vyras sakė, kad nori, jog sūnaus vardas būtų Herkus. Man tas vardas buvo per sunkus, labai sunku jį buvo prisijaukinti, tačiau kadangi nėštumo metu neturėjau jokio kito varianto, taip ir liko.
Kai laukiausi Mato, jau nuo pat pirmų dienų žinojau, kad jo vardas bus toks, o šįkart taip nebuvo. Gal, jei būčiau sugalvojusi, būčiau perlaužus į savo pusę (juokiasi). O dabar visai tinka jam Herkaus vardas.“
Labiausiai rekomenduojama specialistė
Visai neseniai kartu su šeima moteris buvo apsilankiusi ir Lietuvoje. Teko susitvarkyti įvairiausius reikalus – nuvykti pas medikus, padaryti mažyliui pasą. Gintarė sako, kad kol kas kartu su vyru jie nusprendė vaikui suteikti Lietuvos pilietybę.
Paklausta, ar neplanuoja sugrįžti į Lietuvą, moteris nusišypso:
„Apie tai galvojame bent jau pastaruosius 3-4 metus. Grįžtume labiausiai dėl vaikų, nes Anglijoje, kaip žinote, visai kitoks mokslas. Dabar planuojame grįžti vasarą. Kaip ir visuomet, atostogauti atvykstame liepos mėnesį, kai sūnui baigiasi mokslai ir prasideda vasaros atostogos.
Nežinia, kiek laiko praleisime šiemet, nes kiekvienais metais grįžę vis labiau nusimename. Kartais pagalvoji, ar nori visą atostogų laiką praleisti čia, ar nuvykti kur nors kitur. Grįžti tai tikrai grįšime, tačiau dar nežinome, kuriam laikui.“
Nors gali atrodyti, kad šiuo metu visas Gintarės gyvenimas sukasi tik aplink mažylį, tačiau dvi dienas per savaitę moteris vyksta į darbą, kur rūpinasi savo klienčių grožiu.
„Nuo ryto iki vakaro dirbu vieną savaitės dieną ir sekmadienį. Tuo pačiu dar ir mokinuosi, kadangi greitu metu pradėsiu dirbti ir su estetinėmis injekcijomis. Faktas, norėtųsi dirbti ir daugiau dienų, nes klientės rašosi jau ir pavasariui, ir vasarai. Labai džiaugiuosi, kad užrašymų yra daug.
Džiaugiuosi ir dėl to, kad, kiek teko matyti, esu viena labiausiai rekomenduojamų meistrių Piterbore. Tikriausiai viskas atsiperka dėl to, kad viską darau su meile ir darau tai, ką moku geriausiai.
Širdis džiaugiasi, kad esu viena pirmųjų pagal rekomendacijas mūsų mieste ir dėl to dėkoju savo klientėms už pasitikėjimą“, – neslėpdama džiaugsmo nusišypso Gintarė Deimantaitė-Vasiliauskė.
