Dažnai matau jūsų portale laiškus, kai žmonės sureaguoja į žymių žmonių pasisakymus. Šį kartą nutariau viešai pasisakyti ir aš. Ne, ne dėl to, kad laikau savo nuomonę kažkokia labai svarbia ir neturiu ką veikti. Manau, kad Katažina Zvonkuvienė, prabilusi apie sūnaus diagnozę, atvėrė labai didelę mūsų visuomenės žaizdą.
Mano draugė jau penkiolika metų augina ypatingą sūnelį. Jis į pasaulį žiūri kitaip ir su visais bendrauja savu būdu. Berniukas yra be proto mylimas šeimoje, jį priima visa kaimynų bendruomenė, o ir specialioje mokykloje jis jaučiasi gerai.
Prašo tik vieno
Bet patikėkite manime, kas prasideda, kai berniukui viešoje vietoje užeina panikos atakos. Visi žmonės pradeda į mus žiūrėti kaip į raupsuotusius, ne kartą būdama su drauge ir jos sūnumi esu girdėjusi replikas „kas tam vaikui ne taip“, „kodėl jis elgiasi kaip nenormalus“.
Todėl šiandien prašau visų lietuvių tik vieno – priimkite visus žmones, kurie nebūtinai yra, kaip jūs sakote, „normalūs“. Mes visi skirtingi, mes visi žavūs savaip. Būkime supratingi, o Katažinai Zvonkuvienei didžiausia pagarba ir padėka už tai, kad ji apie tai kalba drąsiai.
Autorius: skaitytoja Inga
galbūt daugiau negu sveikas, tėveliams belieka palinkėti tik kantrybės, nes meilė ir taip begalinė, o aplinkiniams supratingumo, atlaidumo.
