Dar būdama labai jauna Eglė pradėjo kelti egzistencinius ir tikėjimo klausimus. Lygindama savo gyvenimo sąlygas su labiau pasiturinčiais ji ėmė galvoti, kad Dievas ją apleido ir pradėjo ieškoti būdų, kaip savo esamą padėtį pakeisti, ėmė skaityti savipagalbos, psichologijos, saviugdos knygas, domėtis Rytų filosofija, ieškoti gyvenimo sėkmės receptų įvairiausiose doktrinose.
Nuo mažumės Eglę traukė pažinti nematomą dvasinį pasaulį, kurį nujautė egzistuojant. Šias nuojautas tik pastiprindavo skaitoma literatūra bei aplinkinių pasakojimas.
Moteris sako, kad nuo vaikystės jai atrodė, kad tiesa slypi kur kas giliau, o ritualai bažnyčiose ir davatkiškumas ją atgrasė nuo religijos.
„Dabar suprantu, kad tokiomis sąlygomis, kokiomis augau, ir negalėjo kitaip būti ir visa, kas nutiko, ir kaip nutiko, suformavo mano asmeninę gyvenimo kelionę. Įvairiose knygose ir filosofijose ieškojau egzistencijos prasmės. Leidausi į paieškas, tiesos ieškojau lyg lobio.
Tikėjau, kad rasiu atsakymus, laimėsiu šį žaidimą. Jutau, kad yra kažkokios dvi konkuruojančios jėgos – šviesi ir tamsi arba, kitaip sakant, gėris ir blogis, bet nebuvau tikra, kaip tai įvardinti. Išstudijavau daugybę civilizacijos atsiradimo aiškinimų.
Kai kurie tekstai tokie egzotiški ir stulbinantys, kad, rodos, užburdavo, bet palikdavo vidinį alkį, iki galo visko nepaaiškindavo, tad ieškodavau toliau. Analizuodama perskaitytą informaciją stengdavausi visomis jėgomis išgyventi ir pajausti, ką juos rašę norėjo perteikti.
Taip teko daug ištirti ir patirti, tai subrandino mane kaip asmenybę, užgrūdino charakterį. Esu dėkinga už visa tai ir nenorėčiau grįžti atgal net ir vienai dienai, nes dabar pagaliau atradau tai, ko ieškojau, išsiaiškinau, kodėl gyvenimas vyksta taip, kaip vyksta. Tas atsakymas itin šokiravo ir apvertė gyvenimą aukštyn kojom.
Dalykas, kuriuo norėjau tikėti mažiausiai, pasirodė esąs visa ko esmė ir pagrindas. Geriausias velnio triukas, kurį jis iškrėtė žmonijai, yra įtikinti, kad jis neegzistuoja. Svarbiausia, ką mums reikia žinoti, yra tai, kad Jėzus nėra pramanas, jo istorija yra tikra, jis yra gyvas. Per patikėjimą juo gaunam Šventą Dvasią, o tai mūsų vienintelis bilietas grįžti atgal pas Kūrėją – Dievą. Štai ir tokia gyvenimo prasmė. Kiti keliai ir tikėjimai yra žabangos ir pinklės“, – atvirauja menininkė.
Viduje gyvenantis šaltis
Nuo vaikystės pradėjusi piešti mergina paauglystėje nusprendė, kad jai reikia susigalvoti slapyvardį, kuris nugultų po kiekvienu jos paveikslu. Taip ir atsirado slapyvardis Shaltmira. Tai – šalčiu mirštantis, nuolat šaltį galūnėmis jaučiantis žmogus. Tačiau vėliau ji suprato, kad tas šaltis, kurį ji nuolat jaučia iš tiesų kyla iš širdies.
„Visa tai suvokiau, kai gyvenau Los Andžele, Holivude. Draugavau su vienu į magiją ir ezoteriją pasinėrusiu muzikantu, kuris toliau skatino mane eiti tuo okultizmo keliu, dalinosi pamokymais ir literatūra. Tuo tarpu aš norėjau tikros meilės ir tiesos. Norėjau išspręsti tą rebusą, sužinoti, kokia to vidinio nepasitenkinimo, šalčio ir liūdesio priežastis. Skaitydama knygą apie imlumą emocijoms staiga suvokiau, kad žmogui rankos ir kojos šąla tada, kai jų nepasiekia iš širdies tekantis kraujas.
Tai yra, šąla ir pati širdis. O nuo ko šąlą ji? Nuo minčių, kurios sukelia emocijas. Pastebėjau, kad su kiekviena nesėkme, su kiekvienais pasibaigusiais santykiais mano šaltis vis didėjo. Tuo metu mano visos mintys buvo apie savęs tobulinimą vadovaujantis Naujojo Amžiaus filosofija, atliekant Kabalistinius ritualus, medituojant, užsiimant joga, mantrų kartojimu, vizualizacija, koncentruojantis į čakrų atvėrimą, kūno vibracijų kėlimą per mitybos išgryninimą ir taip toliau. Galvojau, kad kuo labiau save taip „patobulinsiu“, tuo būsiu pilnesnė šviesos, aukštesnėje vibracijoje ir taip susijungsiu su šviesos šaltiniu, iš kurio atėjau“, – sako ji.
Deja, šios praktikos moteriai suteikė tik laikiną ramybės iliuziją ir nepašalino to viduje jaučiamo šalčio ir tai pastūmėjo ją tolimesniems ieškojimams.
„Kadangi esu užsispyrusi, tik atkakliau imdavau toliau studijuoti slaptas doktrinas ir egzotiškus mokymus, bandydama dar labiau save patobulinti, maniau, kad blogai jaučiuosi todėl, kad dar nesu pakankamame lygyje. Tikėjau, kad bendrauju su pozityviomos dvasiomis ir mirusiaisiais, kurie mane veda gyvenimo keliu. Visas šias patirtis dokumentavau per savo menines praktikas.
Ieškodama, kaip padėti sau, kartu norėjau padėti ir kitiems, kad visi kartu pagerintume savo savijautą ir gyvenimo kokybę. Tikėjau, kad per šias studijas atrasiu skausmo šaknį ir ją išrausiu, bet tiesa buvo tokia, kad tik giliau kasiau sau duobę, kurioje buvo pilna chaoso. Tam, kad sužinočiau tiesą, buvau atvira visokiausioms idėjoms, gyvendama Berlyne, Niujorke, Los Andžele, Meksiko mieste praleidau daug laiko su klajokliais, šamanais, magais, žyniais, vedliais, raganomis, guru, dvasiniais vedliais.
Kad ir kaip iš pažiūros sėkmingi atrodydavo, ar teigė, kad yra laimingi, šie žmonės vis vien turėjo kažkokią tuštumą akyse, kažko trūko, kažkas buvo ne iki galo užpildyta. Dabar jau žinau, kad esminis dalykas, ko trūko, buvo Šventa Dvasia, be jos esame tik siela ir kūnas, o jos niekaip kitaip negausi, tik per Jėzų. Tokios mano ilgų kelionių išvados. Visą gyvenimą velnias stengėsi mane pražudyti, bandydamas sudaužyti man širdį, bet Jėzus ją išgydė“, – šypteli moteris
Troško laimingos pabaigos
Kai Eglei buvo 25-eri, ji suprato, kad jos gyvenimas teka viena, nepakankamai įdomia vaga. Norėjosi patirti kažką naujo, kažką, kas sukeltų adrenaliną. Tad ji išsikraustė į svajonių šalį – Ameriką. Apsigyvenusi Los Andžele, šalia vandenyno kranto, Eglė svajojo apie meilę, kuri turėtų happy end (liet: laimingą pabaigą).
„Mano meilės suvokimas buvo Holivudinis, kad meilė turi būti būtinai su laiminga pabaiga. Tikriausiai prisidėjo ir vaikystės pasakos, nes vis ieškojau to princo ant balto žirgo, kuris gyvena užjūryje. Aš norėjau, kad viskas baigtųsi gerai, todėl kiekvienas išsiskyrimas vis labiau skaudino ir po jo pasinerdavau dar giliau į visus tuos reikalus ir naujų filosofijų ieškojimus.
Ir dabar tikiu meile, tik suprantu, kad viskas yra pagal Dievo valią, kad jis yra numatęs, kas mums geriausia ir kokiu laiku, o jei renkamės partnerį pagal save, iš kūniškumo, galime stipriai apsigauti ir prisikentėti. Biblijoj rašo, Giesmių giesmėj, „Do not arouse or awaken love until it pleases!“ – nebudinkit meilės anksčiau laiko. Dėl to ir visokie burtai pritraukti meilę baigiasi liūdnai“, – įspėja ji.
Norėjo kurti savo likimą
Pasak moters, gilinimasis į visas filosofijas buvo konstravimas, paremtas chaoso-magijos principu, kuris yra selektyvus, toks kaip cherry picking (liet. vyšnių rinkimas), kurio esmė – susirinkti skirtingus elementus, kurie padėtų sukonstruoti unikalią savitą gyvenimo filosofiją. „Studijuodama skirtingas tiek filosofines, religines ar magines sistemas, prisirinkdama idėjų, aš jas rinkdavau į asmeninę kūrybą, bandžiau visu kailiu išjausti, kuo gyvena žmonės, esantys būtent toje sistemoje“, – tikina Eglė.
Moteris sako, kad ji labai norėjo kontroliuoti savo gyvenimą, gauti tai, ko nori, norėjo pakeisti pasaulį, valdyti savo likimą, o kuo blogiau ji jautėsi, kuo labiau suduždavo širdis, tuo labiau tas noras augo.
„Žinojau, kad yra kita jėga, kuri daro įtaką ar netgi kontroliuoja mano gyvenimą, vadindavau tai Visata. Nors gyvenau besišvaistydama tuo žodžiu „Satan“, man jis labiau buvo kaip juodas humoras. Bet vėliau supratau, kad visai tai yra tikra, kad realiai galime įsijuokauti save į nesėkmę.
Kad turiu reikalą su velniu, aš jau žinojau išvykdama į Los Andželą, nuojauta kuždėjo, kad lendu į pabaisos pilvą („Belly of the Beast”, taip vietiniai vadina Los Andželą). Buvau naivi ir tikėjausi, kad man pavyks jį pergudrauti, kad gausiu tai, ko noriu, kad juodasis magas, kurį įsimylėjau, mane ves ir gyvensime ilgai ir laimingai. Jis buvo labai gražus ir kūrybingas, jo muzika tiesiog mane užbūrė.
Pamoka tokia, kad nesame gundomi tuo, kas mums neįdomu. Pagunda mums pakišama tokia, kuriai sunku atsispirti. Pavyzdžiui, gražus, raumeningas, protingas, kūrybingas vyras, kuris per savo dainas šlovina save ir blogį, demonus, vadindamas tai „ironija“, na, štai ir apsigauni. Tačiau dabar džiaugiuosi, kad nors ir teko daug kentėti, tačiau bent jau savo sielą man pavyko išgelbėti“, – sako ji.
Eglė šypteli, kad galbūt iš dalies jai ir pavyko pergudrauti velnią, nes galiausiai ji liko gyva, tačiau teko daug kentėti ir cypti kaip šuniui. Dabar moteris tvirta – vienintelis kelias išlipti sausam iš šios peklos yra išsižadėti visų su velniu susijusių dalykų ir būti sąjungoje su Jėzumi, kuris yra vienintelė jėga, dvasiniame pasaulyje nugalinti blogį.
Dvasių pagalba
Pradėjusi užsiiminėti magija ir daryti įvairius magiškus ritualus, mesti Taro kortas, Eglė negalvojo, kad daro kažką blogo – juk ji ir nenorėjo niekam pakenkti. Ji tai darė norėdama gauti naudos sau – laimės, pinigų, sėkmės.
Vėliau suprato, kad kreipiantis pagalbos ne į Dievą, norus išpildyti padės Šėtonas – jis atsiųs dvasią ar demoną, kuris padės, tačiau lygiai taip pat prašys išpildyti jo troškimus, kurie gali būti alkoholis ar seksas.
„Mano lūžis įvyko studijuojant demonologiją, kai suvokiau, kad demonai iš tikrųjų egzistuoja ir galima su jais bendradarbiauti. Pavyzdžiui, kai sakoma pasakose, kad pardavė velniui sielą. Užtenka mintyse pagalvoti, kad, pavyzdžiui, už tiek ir tiek pinigų parduočiau velniui sielą ir tu jau gali sudaryti su juo sutartį – sielinį kontraktą.
Tau bus paskirtas demonas, kuris pildys tavo norus, bet tokiu būdu tu tarsi vaikščiojantis negyvėlis, neturi džiaugsmo ir ramybės, nes šie dalykai ateina tik iš Jėzaus, ne iš darbo su demonais. Pildant savo norus visokiais kitais būdais galima patirti dirbtinę ekstazę, kurią sukuria nešvarių dvasių infestacija kūne, tokią kaip „nušvitimas“, kuri yra Liuciferio šviesos aktyvacija žmoguje, kai jis tampa visiškai tobula talpa, kurioje apsigyvenusios demoniškos dvasios.
Kuo viduje daugiau demoniškų dvasių, tuo daugiau žmogus turi „supergalių“, bet kontraktas yra kontraktas, ateina laikas ir velnias atsiima savo kainą. Žmogus šitame sandoryje niekada nelaimi. Leidžiant laiką su žvaigždėmis, menininkais ir muzikantais, kurie išgarsėjo tokiu būdu, pastebėjau, kad jie visiškai neturi viduje tikro džiaugsmo ir juokauja apie tai, kad yra „dead inside“. Būti apsikrovus materealinėmis gėrybėmis, bet viduje mirus manęs neviliojo. Tik atsisukusi į krikščionybę aš supratau, kad Jėzus gali išpildyti tai, ko noriu, ir nieko neprašys mainais, tiesiog juo tikėti“, – sako ji.
Gyvenimą pakeitė viena knyga
Praėjusiais metais Eglės gyvenimas pasikeitė kardinaliai – paėmus į rankas Šventąjį raštą viskas stojo į savo vietas ir ji suprato ilgai ėjusi ne į tą pusę.
„Kalbėdama su JAV karininkais ir mokslininkais, išgirdau, kad neįmanoma išmatuoti išorinių, už Žemės esančių jėgų, kurios veikia žemėje esančias daleles, bet tokios jėgos egzistuoja. Dėl to egzistuoja metafizika – tai, ko negali paaiškinti fizika. Dvasinis pasaulis ir jame vykstanti kova įtakoja mūsų materialų pasaulį.
Kitas svarbus dalykas, DNR grandinė, tai yra ilgas kodas, kuriame užkoduota mūsų genetinė informacija. Žmogus tokio kodo parašyti negali, jei per sekundę paspaustų vieną klavišą, tokį kodą jis į kompiuterį vestų gerus penkiasdešimt metų. Toks kodas buvo sukurtas, parašytas. Taip pat kaip iš niekur neatsiranda išmanusis telefonas, taip ir žmogus, jis buvo sukurtas. Knyga nepasirašo pati, ją parašo rašytojas.
Krikščionybė buvo tai, kas man leido sudėlioti visus taškus ant „i“. Supratau, kad ne be reikalo egzistuoja daugybė kitų mokymų, filosofijų ir doktrinų, toks velnio planas, kad mus suklaidinti, kad paslėpti tiesą“, – sako Eglė.
Moteris sako, kad iš pradžių ji netikėjo, kad jos išsigelbėjimu taps Jėzus, tačiau ji jautė, kad jos laukia transformacija, kurios metu galės apsivalyti nuo visko, kas yra negerai jos gyvenime. Būtent tai ir įvyko. Atgaila padėjo suvokti ir tai, kad ne tik aplinkiniai žmonės buvo negeri ir neteisingi, bet buvo ir klaidų, kurias darė ji pati.
„Mane tai labai supurtė. Nenorėdama, kad tai dar pasikartotų mano gyvenime, pati ėmiau atsiprašinėti kitų žmonių. Supratau, kad turiu atleisti žmonėms, kurie mane įskaudino. Taip pat paprašyti, kad ir jie man atleistų. Aš siunčiau ir laiškus. Buvo ir verkimo. Norėjau tą kaltės akmenį nuo širdies nusimesti. Tas suvokimas, kad aš klydau, neleido man nei miegoti, nei valgyti.
Prieš įtikint, kol rašiau visas savo nuodėmes ant lapo, tarsi išpažintį – regėjau viziją, kad kažkas įbėgs į kambarį ir naktį mane nudurs. Tuo pačiu laikotarpiu realiai ant drobės išpiešiau tuos demonus. Tamsos dvasioms nepatiko, kad noriu jas paleisti, nebeturėti su jomis reikalų ir jos elgėsi labai agresyviai“, – sako Eglė.
Pasikeitė požiūris į meną
Po šio atsivertimo pasikeitė ir menininkės požiūris į meną – anksčiau vien tik juodais ir baltais dažais kurti paveikslai įgavo spalvų. Moteris sako, kad per tamsų meną ji demonstruodavo nesibaigiančią kovą tarp gėrio ir blogio, išpiešdavo ją kankinusias dvasias, jų portretus ir sukeltas mintis.
Tiesa, dėl noro keistis moteris kuriam laikui buvo nusprendusi nustoti ne tik piešti, bet ir daryti tatuiruotes. Pernai ji buvo pardavusi net tatuiruotėms skirtą mašinėlę, tačiau dabar ji pamažu grįžta prie savo pamėgtos veiklos, tačiau sako, kad daugiau niekada nebedarys Šėtonui ar kitiems demonams, deivėms skirtų piešinių.
Ir nors praėjusių metų lapkritį moteris buvo tikra, kad nuo kūno nešalins satanistinių tatuiruočių, tačiau ant jos kūno kelių jų jau nebeliko, o planuose – paslėpti dar kelias.
„Turėjau užrašą „tarnauju Šėtonui“, tačiau bandžiau jį atsverti kitu ir išsitatuiravau „Dievas apsaugo sielas“, kad atsvertų. Ant kūno turėjau ir užrašą „Sick sad world“ (liet. nesveikas, liūdnas pasaulis). Supratau, kad nenoriu gyventi pasaulyje, kuris yra sick ir sad, o noriu gyventi tokiame, kuris yra happy (liet. laimingas) ir healthy (liet. sveikas), todėl tuos du žodžius paslėpiau ir palikau tik pasaulį“, – pasakoja mergina.
Iš Los Andželo į Griškabūdį
Prieš metus iš Berlyno į Griškabūdį persikrausčiusi Eglė jau spėjo baigti du kartus atidėtas magistro studijas Vilniaus Dailės Akademijoje, įkurti asociaciją, gauti patalpas studijai ir asociacijos veiklai, tapti Griškabūdžio bendruomenės tarybos nare ir laimėti Lietuvos Kultūros tarybos stipendiją tarpdiscipliniam meniniam tyrimui „Transhumanizmas ir dirbtinė amžinybė“.
Taip pat menininkė surengė magistro baigiamųjų darbų parodą „Pabaigos laikai“ savo asociacijos galerijoje. Su savo projektu „Gyvenimo mokykla“ Eglė šią vasarą surengė dar su renginius, laiptinės meno festivalį „Pakopa po pakopos“ ir „Safari. Kūrybinės kelionės“, kurio metu Griškabūdyje lankėsi teologai, menininkai ir muzikantai ne tik iš Lietuvos, bet ir Amerikos.
Pagal panaudos sutartį gavusi leidimą naudotis miestelio centre esančiu pastatu, buvusia apleista ir apgriuvusia parduotuve, Eglė nieko nelaukusi pradėjo kurti „Šaltmiros gyvenimo mokyklą“.
„Kai atėjau nebuvo nieko – nei vandens, nei elektros, nei šildymo, ir pastatas buvo nenaudojamas apie 15 metų. Įdėjus šiek tiek darbo ir meilės, ši vieta jau dabar ima funkcionuoti kaip turistų atrakcija.
Renovacijos darbai vyksta savomis jėgomis, su vietinės bendruomenės ir jaunimo pagalba bei paaukotų lėšų dėka. Atsiranda vis daugiau norinčių padėti ir prisidėti materialiai bei fiziškai“, – šypsosi ji.
Eglė tiki, kad viskas vyksta pagal Dievo planą, dėl to taip gerai sekasi su „Gyvenimo mokykla“. Nors pastatas vis dar su kiauru stogu, išdaužytais langais, skylėtomis durimis ir be šildymo, čia jau verda gyvenimas. Eglė neplanuoja sustoti ir jau toliau atkakliai žingsniuoja pirmyn. Sužinoti daugiau apie Eglės mokyklą galite paspaudę šią nuorodą.
