Medžiotojas Deividas Staponkus naujienų portalui tv3.lt pateikė atsakymą, kuris išsklaidė visų abejones.
Moteris pasakoja, kad kartu su vyru važiuojant automobiliu, ji pro langą netikėtai pastebėjo netoli kelio gulintį dar jai niekada nematytą gyvūną. „Iš karto vyro paprašiau, kad sustotų, nes dar niekada nebuvau tokio gyvio mačiusi gyvai. Buvo įdomu pažiūrėti iš arčiau.
Kai išlipau iš automobilio, pagalvojau, kad šis gyvūnas yra negyvas, nes buvo nuleidęs galvą į žemę, tačiau kai priėjau arčiau, jis pakėlę galvą ir tiesiog stebėjo mane. Bijojau per arti prieiti, kad neužpultų.
Iš pradžių pamaniau, kad tai meškėnas, tačiau po to supratau, kad greičiausiai tai usūrinis šuo, nes uodega buvo kitokia nei meškėno ir taip pat skyrėsi kailio spalva“, – pasakoja moteris, užfiksavusi gyvūną.
Paaiškino, koks tai gyvūnas
D. Staponkus patvirtino, jog nuotraukoje užfiksuotas gyvūnas yra usūrinis šuo, liaudiškai vadinamas mangutu. Medžiotojas taip pat pastebėjo, kad šis usūrinis šuo galimai serga niežais, nes jo galinė koja yra nuplikusi.
„Tai nėra retas gyvūnas Lietuvoje, tai invazinė rūšis mūsų krašte. Mangutų bijoti žmonėms nereikėtų, dar nesu girdėjęs, kad mangutas būtų ką nors užpuolęs. Jie bijo žmonių ir jei turės galimybę – pabėgs“, – tikina medžiotojas.
Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą usūrinis šuo yra įrašytas 2004 m., o į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2017 m.
Gamtos tyrimų centro duomenimis, 1998–2008 m. mangutų skaičius Lietuvoje išaugo nuo 6300 iki 47 000. Nuo 2010 m. iki 2016 m. kasmet buvo sumedžiojama 4000–10 000, keliuose suvažinėjama po 5000–20 000 mangutų.
Usūriniai šunys paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, rečiausias pietinėje šalies dalyje. Dažniausiai aptinkami pievose, drėgnuose lapuočių ir mišriuosiuose miškuose su vešliu pomiškiu, upių slėniuose, pelkėse.
Mangutai didelį neigiamą poveikį daro paukščių ir varliagyvių populiacijoms, ypač salose. Pavasarį ir vasarą daug žalos padaro ant žemės perintiems paukščiams. Kadangi mangutai minta varliagyviais, gali daryti įtaką retoms jų rūšims.
Kintant klimatui, mangutų daroma žala didės. Jie perneša pasiutligę, niežus, echinokokozę ir trichineliozę. Mangutus medžioja kiti plėšrūnai, todėl gali jiems perduoti užkrečiamąsias ligas.
Mangutų prevencija jau neįmanoma, juos galima tik naikinti todėl jų populiaciją efektyviausia kontroliuoti juos medžiojant. Pagrindiniai populiacijos kontrolės būdai – medžioklė, gaudymas stacionariomis gaudyklėmis ir spąstais. Gaudyti ir medžioti gali tik teisę medžioti turintys asmenys. Daugelyje šalių, įskaitant ir Lietuvą, mangutai medžiojami visus metus.
