Pasak O. Semidyanovos šeimos, ji buvo nužudyta šūviu į pilvą, tačiau jos kūno atgauti dar nepavyko, nes vietovėje tęsiasi kariniai susirėmimai.
Dėl karo negali palaidoti mamos
Jos dukra Julia sakė „Sun“: „Ji gelbėjo karius iki paskutiniosios. Turime nuotraukų iš žūties vietos, bet dėl įnirtingų susirėmimų vis dar negalime palaidoti mamos, rašo dailymail.co.uk.
„Motinos herojės“ garbės vardą įgavusi medikė kariuomenėje tarnavo nuo 2014 metų ir kovo 3 dieną žuvo Donecko ir Zaporižios sričių pasienyje, pranešė „Kyiv Independent“. 48-erių moteris turėjo šešis vaikus, dar šešis buvo įsivaikinusi iš vietinių vaikų globos namų. Ji gyveno Mahanets mieste, esančiame maždaug už 150 mylių nuo vietos, kur ji buvo nužudyta.
„Motinos herojės“ titulas suteikiamas moterims, susilaukusioms dagiau nei penkių vaikų. Pagerbimai moteriai pasipylė po to, kai Ukrainos vyriausybės nariai pranešė apie jos mirtį.
Šalies Vidaus reikalų ministerijos patarėjas Antonas Geraščenka „The Sun“ sakė: „Ji žuvo per susirėmimą su Rusijos banditais. Net kai žinojo, kad jos pulkas gali neišgyventi, ji pabrėžė savo troškimą ginti šalį iki galo. Ji yra nacionalinė herojė. Ji man yra herojė.“
Ukrainiečiai taip pat pradėjo reikšti pagarbą socialiniuose tinkluose, kai buvo pranešta apie jos mirtį. Marina Ivančenko socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškė: „Ši ukrainietė yra tikra herojė.“ Kitas vartotojas rašė: „Ilsėkis ramybėje, Olga Semidyanova, Ukrainos heroje, Europos gynėja.“
Kiti vartotojai ją apibūdino kaip didvyrę ir šventąją, o Chuk Towers paskelbė: „Olga Semidyanova iki galo kovojo už savo šalį. Ilsėkis ramybėje, heroje.“
Pagerbė žuvusiuosius
Anksčiau gedintieji atidavė pagarbą kariams, žuvusiems per karinės bazės Javorive užpuolimą. Sekmadienį Rusijos raketoms pataikius į karinę bazę, kuri yra Ukrainos ir NATO šalių karinio bendradarbiavimo centras, žuvo du vyrai. Iš viso žuvo mažiausiai 35 žmonės.
Trečiadienį, po trijų dienų, kaimo žmonės rinkosi į Staryčius palaidoti Romaną Raką ir Mykola Mykytiuką. Jie buvo kariai vyrai, 40-ies ir 50-ies metų pradžioje. Dėl netekties gedėjo artimieji ir bendražygiai kariai, daugelis jų amžiaus ar vyresni.
„Šie vaikinai mums buvo kaip angelai. Jie mirė gindami mus“, – sakė vietinis diakonas Tarasas Hlova.
Et jis, gyvenantis už septynių kilometrų nuo išpuolio vietos, pabudo nuo sprogimo. Jis pamatė švytėjimą danguje. Jo žmona, medicinos sesuo, kitą dieną gydė iš ten atvežtus sužeistuosius.
„Maniau, kad jie bepročiai puldami taip arti NATO šalių“, – kalbėjo jis apie Rusiją. „Tikiuosi, kad Dievas mūsų pasigailės.“
