Yuliia ir trys jos dukterys, kuomet apgultame Rusijos okupantų Mariupolyje palydavo lietus, ištroškusios skubėdavo iš rūsio, kuriame slėpėsi nuo bombų, į lauką tiesiai iš balos gerti prisipildžiusio lietaus vandens.
Lietaus vanduo atstodavo ne tik maistą ir gėrimą, tačiau ir higienai skirtą vandenį, kadangi rūsyje nebuvo nei tualeto, nei dušo, nei elektros. Nataliia pasakoja, kad dabar nori tik vieno – sulaukti savo kenčiančios vaikystės draugės pas save, Velse.
„Per dieną galėjau išvirti vos vieną dubenėlį sriubos, kurį padalindavau savo trims vaikams“, – „BBC“ pasakojo Yuliia. „O taip pat, turėjome vos vieną stiklinę vandens, skirtą trims vaikams apsiprausti.“
Po to, kai ukrainietės namai buvo suniokoti rusų bombų, Yuliia ir jos 11-os, 6-ių ir 3-jų metų dukros ieškojo prieglobsčio bendruomeniniame rūsyje, kuriame joms buvo suteikta prieglauda. Tačiau, būdama ten, ji neturėjo nei maisto, nei vandens, kuriuo būtų galima pamaitinti ir apiprausti vaikus.
„Mergaitės labai prašydavo maisto, todėl Yuliia bandydavo maitinti prieš miegą, kad dukros jaustųsi sočios“, – sakė susirūpinusi Nataliia, stebėdama įvykius iš savo namų Šiaurės Velse. „Kuomet mieste pasirodė lietus, pirmiausiai, ką jos padarė, tai išėjo atsigerti vandens iš balos. Vėliau, jos rado keletą puodų, į kuriuos prisipylė vandens.“
Galiausiai, moteriai teko slėptuvėje palikti mažametes dukras ir rizikuoti einant į lauką, kuriame ji ieškojo gėlo vandens.
„Už trijų kilometrų buvo šulinys. Bėgau iki jo, kuomet lauke nuolat vyko apšaudymai, krito bombos“, – prisimena Yuliia pasakodama „BBC Wales Investigates“.
Kuomet 6-metei dukrai pasidarė bloga, Yuliia jai negalėjo niekuo padėti, nes neturėjo jokios galimybės įsigyti vaistų. „Turėjau pinigų, tačiau nieko negalėjau nusipirkti, nes niekur nieko nebuvo, viskas buvo sulaužyta, išgrobstyta ir sugriauta“, – sakė ji.
Nerimauja dėl draugės
Prieš penkerius metus iš Ukrainos į Velsą pas vyrą Dewi persikėlusi Nataliia su Yuliia buvo artimos draugės nuo pat mokyklos laikų. Kartu jos visuomet palaikė ryšius, iki kol prasidėjo Ukrainoje karas, rašoma bbc.com.
Kelias dienas, kartais net ir savaites, Nataliia iš draugės negirdėdavo jokių žinių, kadangi Yuliia dėl saugumo sumetimų baiminosi jai parašyti žinutę ar paskambinti. Susisiekusi su drauge, Nataliia matydavo vaizdus iš slėptuvės, girdėdavo pasakojamas istorijas, kai tuo tarpu Yuliia‘os vyras su priešais kovojo fronto linijoje.
Nuo kovo pradžios apsuptas Mariupolio uostamiestis dabar yra daugiausiai kontroliuojamas Rusijos pajėgų. Šiuo metu „Azovstal“ plieno gamykloje vis dar slepiasi šimtai Ukrainos karių ir civilių.
Šiuo metu, Yullia kartu su dukromis autobusu išvyko į Lenkiją, nežinodamos kada ir vėl pamatys savo tėtį, vyrą bei neturėdamos garantijų, kad tikrai galės atvykti pas draugę į Velsą. Labiausiai Nataliia nerimauja dėl to, ką teko matyti jos draugei.
„Yuliia matė žuvusius žmones Mariupolyje, tuos, kuriuos užmušė raketos, kurie neturėjo rankų ir kojų, kurių kūnai buvo sunaikinti“, – sakė Nataliia. „Norėčiau, kad Yuliia būtų čia, Velse. Svajojau, kad vieną dieną išgersime puodelį arbatos mūsų valgomajame ir jos galės būdamos čia tapti šiek tiek laimingesnės, saugesnės.“
