D.Lingienė ilgą laiką dirbo buhaltere, ekonomiste Anykščių r. kolūkiuose. „Atsibodo man sėdėti šiltai prie stalo, išėjau duotis po laukus su motociklu. Dirbdama kolūkyje, iš pirmininko išmokau preciziškos tvarkos, gerų vadovavimo pagrindų. Iki šiol man žemės sklype paklaida tarp braškių eilių gali būti tik iki trijų centimetrų. Viskas atmatuota, suskaičiuota, sužymėta, viskas savo vietose.
Aštuonerius metus dirbau padalinio vadove, kol sveikata nebeatlaikė didelio darbo krūvio. Po stuburo operacijos žentas atvežė keturių veislių braškių daigų. Nepaisydama gydytojų draudimų, vėl stojausi ir lenkiausi prie žemės. Pamačiau ir supratau, kaip skiriasi grynaveislių augalų derlius nuo „kaimynė kaimynei davė“ veislės. Pradėjau auginti grynaveislių braškių daigus ir iki šiol tuo visai sėkmingai užsiimu“, – pasakojo ūkininkė.
Ūkininkavimo pradžioje, 1990-aisiais, D.Lingienė apsodino braškėmis keturis arus. Naujų daigų pirkdavo iš Babtų (Kauno r.) Sodininkystės ir daržininkystės instituto želdyno, vėliau pati ėmėsi auginti daigus. Valstybė pradėjo mokėti subsidijas – tai buvo viena iš paskatų toliau plėsti išaugusį ir perspektyvų braškių sodinamosios medžiagos auginimo ir pardavimo verslą.
Motininių augalų ūkininkė įsigyja iš patikimų tiekėjų, o daigus ima tik nuo pirmamečių. Šiandien, prabėgus trisdešimčiai metų nuo ūkininkavimo pradžios, D.Lingienės maždaug trijų hektarų dydžio braškynas yra žinomas visoje Lietuvoje, o sėkmingai ūkininkaujanti moteris gali pasiūlyti maždaug 30 veislių braškių daigų.
Kelias į sėkmę
Visos braškių veislės yra sertifikuotos, o kiekvienas ūkininkės parduodamas daigas yra užaugęs jos išpuoselėtame braškyne. „Buvo laikai, kai mes bene vieni auginome braškių daigus ir jais prekiaudavome, o dabar jau nemaža konkurencija, bet tikrų daigų augintojų nėra daug, rinką užpildo perpardavinėtojai. Jie prisiperka Lenkijoje pigių, prastos kokybės daigų, užaugintų indeliuose, kurie visiškai netinka braškės šaknynui.
Tokius daigelius pasodinus į žemę, šaknys augs ne gilyn į žemę, o keros paviršiuje. Iš indeliuose išaugintų braškių tikrai neverta tikėtis gero derliaus. Nuo motininio augalo daigelis turi pats kabintis į žemę ir augti tiesiomis šaknimis. Branginantis savo laiką ir darbą žmogus ieško kokybiškų daigų iš patikimų augintojų“, – tvirtino D.Lingienė.
Ūkininkės braškyne išrauti daigai turi tiesias, tvirtas šaknis. Kad šaknys neapdžiūtų, jos dažomos į molio ir durpių mišinį – taip paruošti daigai gali išbūti iki keturių dienų, t. y. nuo įsigijimo iki pasodinimo į naują, pirkėjo turimą, žemės sklypą ar lysvę. „Įsigijusi dar neaugintų veislių braškių, turiu pati jas išbandyti, kad pasakyčiau pirkėjui, kaip jos dera, koks uogų skonis, kokios reikia žemės, priežiūros. Mes parduodame daigus iš žemės į žemę, ir toks auginimo būdas duoda puikių rezultatų“, – teigė ūkininkė.
Anot pašnekovės, išnešto iš šiltnamio augalo nepatartina iš karto sodinti į žemę – prie lauko sąlygų jį reikia pripratinti per keletą dienų. Patyrę staigias oro permainas, dalis daigelių gali žūti.
D.Lingienės braškyne užauginami tvirti augalai, todėl ištisos kartos pirkėjų renkasi būtent jos užaugintus daigus: pirko tėvai, vėliau – vaikai. „Dabar jau anūkai sako: „Norime tik jūsų daigų.“, ir tai yra didelis mūsų darbo įvertinimas“, – teigė energijos nestokojanti braškininkė.
Skaičius koreguoja gamta
Kasmet ūkininkė įsigyja ir pasodina 20–25 tūkst. grynaveislių motininių braškių. Braškyne nepamatysite jokios plėvelės nuo piktžolių, laistymo sistemų, nes kitaip, pasak pašnekovės, nebūtų galima užauginti ir iškasti jokio daigo, nesugadinant įrangos.
„Užauginame daug, bet ne skaičiai mums garantuoja sėkmę. Konkrečius skaičius, kiek parduodame, kasmet pakoreguoja gamta. Vienais metais būna sausra, kitais – viską paskandinantis, nesibaigiantis lietus, o juk braškės yra jautrios tiek drėgmės pertekliui, tiek drėgmės trūkumui. 2018-ųjų sausra mums padarė nuostolių, nes kasant daigelių šaknys tiesiog nutrūkdavo rankose“, – apgailestavo D.Lingienė.
Iš užaugusių kerelių daigai imami tik vienus metus, o paskui nuo jų skinamos uogos – vėlesnių metų braškes ūkininkė augina dėl uogų, kurias parduoda.
Ūkininkė kasmet stengiasi atnaujinti braškyną ir daigyną. „Greitu laiku atveš iš Olandijos dar mano neaugintų veislių – Allegro, Jive ir dar vardo neturinčią FF1503. Pagal aprašus šios veislės bus nuo pačių ankstyviausių iki vėliausiai derančių, labai derlingos, atsparios ligoms ir klimato kaitai. Bus įdomu stebėti, kaip joms seksis augti Kavarsko pašonėje“, – nekantravo D.Lingienė.
Šiandien veislinis braškynas yra svarbiausias šeimos pajamų šaltinis. Ūkininkė užaugintus daigus parduoda įvairiais kiekiais. Dažniausiai juos perka nedidelių braškynų savininkai, kurie tikisi pelno iš uogų, mat braškės, kad ir kokie metai būtų, pasak pašnekovės, vis tiek duoda vienokią ar kitokią finansinę grąžą.
Kiek šiemet gali kainuoti braškių kilogramas, spėlioti dar per anksti, nes, pasak ūkininkės, kasmet braškių išauginimo savikaina būna aukšta. Uogos nuo pasodinimo iki pateikimo pirkėjui reikalauja daug rankų darbo ir greito pardavimo.
„Mes dar nesiryžtame apdoroti auginamų ir nuskintų uogų taip, kad ir po savaitės laikymo jos atrodytų lyg ką tik nuskintos. Jei mes neparduodame braškių pirmą dieną, kitą dieną jau keičiasi jų išvaizda, tad, savaime aišku, krinta ir kaina, nors geras skonis išlieka. Yra būdų konkuruoti su įvežtinėmis braškėmis, bet jie man nepriimtini“, – atvirai sakė ūkininkė.
Kavarskiečių – mažuma
Kasmet nuo kovo iki spalio mėnesio ūkyje dirba iki dešimties samdomų darbininkių. Į braškių ūkį sunku prisiprašyti žmonių iš Kavarsko, dauguma samdinių – iš aplinkinių kaimų. „Kiekviena darbininkė tiksliai žino savo darbą.
Džiugu, kad per tiek metų jos beveik nesikeičia – dirba vis tos pačios moterys. Tai rodo ir pasitikėjimą manimi kaip darbdave, ir tai, kad šis darbas joms patinka. Yra tokių, kurios jau po keliolika metų čia dirba, ir vis dar ateina į darbą su gera nuotaika. Jos brangina turimas darbo vietas. Štai viena, neseniai pradėjusi dirbti, net dvejus metus kantriai laukė, kol čia atsilaisvins darbo vieta“, – pasakojo ūkininkė.
Kiekvieną darbo dienos rytą Danguolė pirmiausia viską aptaria su vyriausiąja pagal pareigas samdine: darbų planą, užsakymus ir pan.
Savo darbuotojomis D.Lingienė pasitiki, mielai eina su jomis į braškyną ir ten kartu darbuojasi. Kai reikia paruošti daigus parduoti, visos susėda prie didelio stalo ir tvarko daigelius, jų šaknis, rūšiuoja. „Nesėdžiu rankų sudėjusi, bet laukuose tikrai nesekioju iš paskos, per daug nenurodinėju. Pats darbas moko, kaip reikia dirbti, o jei pasitaiko klaidų, tai iš jų visos mokomės“, – sakė ūkininkė.
Pasidomėjus, kas dar padeda dirbti braškyne, pašnekovė įvardijo dvi dukras, žentą Ramūną, savo seserį Vidą. „Pati didžiausia padėjėja – dukra Sandra, kurią vadinu savo užvadėliu. Kita dukra Aušrė – gydytoja, dirba Kaune, rūpinasi mano sveikata, tad sako: „Baik, mamyte, vieną sykį jau, mesk. Tiek operacijų padaryta, ir metai jau nebe tie“, o aš atsakau taip: „Šitos braškės yra mano gyvenimas. Kai manęs nebus, gal nebebus ir braškių. Be kasdienio darbo braškyne aš gal ir gyventi jau nebemokėčiau“, – teigė pašnekovė.
Viskas savo rankose
Visus tuos 30 metų ūkininkė „nepaleidžia verslo vairo“: planuoja, investuoja, rengia informacines skrajutes, sodina, pati vyksta į muges ir parodas, priima užsakymus. „Aš viena viską planuoju: koks bus daigynas, kokias auginsiu naujas veisles, kokias ir kiek vešimės į parodas. Neseniai grįžome iš parodos „Ką pasėsi“, pardavėme netikėtai daug braškių daigų. Užsitęsę vėsoki orai pailgina pavasarinį braškių sodinimo sezoną.
Daigeliai vos pradeda vegetuoti, todėl nepatiria persodinimo streso. Dauguma iki Velykų nori pasisodinti braškių ar žemuogių daigų ir jau šią vasarą mėgautis skaniomis ir kvapiomis uogomis. Nespėjusiems nereikia nusiminti, nes ir po mėnesio pasodintas daigelis šiemet duos derlių“, – tvirtino ūkininkė.
Paklausta, kokias veisles rekomenduotų pasisodinti, pašnekovė pabrėžė, kad verta būtų paminėti kiekvieną iš jos auginamų braškių veislių. „Šiuo metu mano mylimiausios veislės yra Kleri, Asia, Donna, Kristina, Polka, Yamaska, Florence, Malvina ir mano numylėta lietuviška veislė Venta – sodų karalienė. Ši veislė labai atspari ligoms, dera 5–6 metus, niekada neiššąla, o ir esant sausrai užaugina geras uogas“, – pasakojo ponia Danguolė.
Ūkininkė patarė pasisodinti kelių veislių braškių. Ji pabrėžė, kad nėra tokių stebuklingų braškių veislių daigų, kurių nereikėtų prižiūrėti: laistyti, tręšti, ravėti.
„Per vasarą suvalgęs kibirą braškių, visai žiemai gauni vitaminų ir mineralų. Pirmiausia reikia valgyti iki soties šviežių uogų – tiek, kiek tik nori. Kai jau atsivalgai ir nebėra, kur tas uogas dėti, tada gali šaldyti, uogienes gaminti, kad per visą žiemą turėtum. O kad visą vasarą valgytum šviežias uogas, reikia nusipirkti tokių daigų, kurie derėtų pusantro mėnesio pagal eiliškumą: nuo ankstyviausių iki vėlyviausių“, – įsitikinusi ilgametė braškių daigų augintoja.
Gyvena aktyviai
Gerokai perkopusi per 75-erius (nors, anot Danguolės, širdyje jai ne daugiau kaip 60) ūkininkė, medikės dukros padedama, žiemą daugiau stengiasi rūpintis sveikata. „Šaltuoju metų laiku manęs galite klausti apie sveikatą, nes gydausi, man atliekami reikalingi tyrimai, operacijos. Pavasarį pasakau sau: „Viskas, turiu dirbti.“ Susikaupiu, ištiesiu nugarą, išeinu į lauką. Vargu ar daug mano amžiaus žmonių dar dirba, ar aktyviai vadovauja verslui. Turėdama daug sveikatos problemų, įsitikinau: esu gyva tik dėl to, kad pradėjau mylėti visus – augalus, gyvūnus, žmones“, – teigė ūkininkė.
O kad galva liktų šviesi, garbaus amžiaus moteris žiemą duoda jai darbo: „Žiema ilga, tad visą laiką sprendžiu kryžiažodžius – mankštinu galvą. Daug skaitau. Iš bibliotekos vienu kartu pasiimu krūvą knygų, prenumeruoju spaudą. Kitaip sustabarėčiau!“
Lina Dapkienė
