Jau anksčiau Monikos veidas matytas daliai žiūrovų, tačiau prieš ketverius metus moteris nusprendė pailsėti nuo kamerų ir pasimėgauti laiku, skiriamu sau. Tik kad ir per tą netrumpą laiką M. Ostrenkova negalėjo pamiršti taip patikusio darbo televizijoje.
„Kai jau baigiau, išėjau iš ten, atrodė, kad vis tiek kažkokia dalis liko ir apėmė jausmas, kad čia dar ne pabaiga“, – šypsosi pašnekovė.
Sulaukusi pasiūlymo grįžti nesudvejojo
Greičiausiai, stimulas grįžti buvo ir sulaukiamos žmonių žinutės su pagalbos prašymu – net nesirodant priešais kameras, žmonės nebijojo kreiptis papuolus į bėdą ir prisiminė jau gerai pažįstamą gelbėtoją:
„Kažkaip pastebėjau, kad žmonės kreipiasi į mane pagalbos, jeigu kažkas nutinka, jie skambina, klausia, ką daryti. Tikrai žmonės susiranda ir kitą kartą prašo pagalbos arba patarimo, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje.“
Ketverių metų Monikai užteko, kad sulaukusi kvietimo grįžti į laidą ji nė minutės nesudvejojo, mat žinojo, kad čia yra jos vieta, kurioje jaučiasi puikiai.
„Aš ilgai net negalvojau, apsidžiaugiau ir sakiau: „Taip!“. Greitai priėmiau sprendimą“, – pridūrė ji.
Kiti, išgirdę žinią apie Monikos grįžimą į „TV pagalbą“, vis pakraipo galvas – juk ji darbuojasi Žemaitijoje, todėl kiekvieną pirmadienį tenka traukti į Klaipėdą ir praleisti ten kelias dienas, tad daug laiko užima kelionės.
„Man patinka, kaip tik man geriau yra išvažiuoti ir filmuoti. Labai laukiu visada, nežinau, man labai patinka, einu su meile, su šypsena ir man gera, o jeigu gera, jeigu myli darbą, manau, viskas gerai“, – su šypsena pasakoja gelbėtoja.
Vėl pasirodyti prieš kameras sunku nebuvo – užteko vos keleto minučių ir moteris vėl jautėsi esanti savo vietoje, atsipalaidavo ir įsitraukė į laidos herojų istorijas:
„Buvo truputėlį įsitempimas, išsitiesusi visa, kaip styga atsisėdusi klausausi ir po kokių 10 minučių jau buvau savo pozoj, atsipalaidavusi. Aš labai greitai įsijungiu į situaciją, esu tame veiksme, nes viskas vyksta niekada negali žinoti, kaip ten bus – ar bus labai audringa, ar pavojinga, ar kaip tik ne. Niekada nežinai, bet aš pamirštu, kad aplink yra kameros.“
Darbas su žmonėmis užima nemažai laiko, juolab, kad kiekviena istorija išskirtinė ir unikali, o ir spręsti ją gali užtrukti ne valandą ir net ne dieną, kartais pas herojus tenka keliauti ir kelias dienas iš eilės, ir sugrįžti po savaitės ar dviejų.
„Vieną kartą labai greitai išsisprendžia, kitą kartą reikia įdėti daug daugiau darbo. Niekada nežinai, kitą kartą būna, kad istoriją reikia filmuoti ne vieną dieną, būna, kad nuvažiuoji ankstų rytą, kokią 8 valandą ir grįžti tik 1 valandą nakties. Šiame darbe laiko limito visiškai nėra“, – laidos užkulisius praveria M. Ostrenkova.
Kiekvienam ištiesia pagalbos ranką
Ištiesti pagalbos ranką Monikai niekad nebuvo svetima, štai, ir dabar ji pas kiekvieną keliauja atvira širdimi ir yra pasirengusi padaryti viską, ką tik gali, jog padėtų ir palengvintų herojų kasdienybę.
„Atrodo, kad kas čia tėra, bet ne kiekvienas galėtų tai daryti. Man padedant svarbiausias grįžtamasis ryšys, man tai yra viskas. Ir kai žmonės, kai jiems padedi, kitą kartą, atrodo tiek nedaug ir pasako: „Monikute, jūs Dievo dovana, ačiū jums labai“, jūs neįsivaizduojat, aš išeinu pakylėta, man nereikia jokios algos, man užtenka to. Sako, kol neprašo, negali padėti, bet čia žmonės prašo pagalbos, jie mums skambina, laukia mūsų, kitą kartą mes esame jų paskutinė viltis ir mes visada važiuojam su didele meile, su didžiule širdim ir stengiamės, darom viską, ką galim, kad tiktai padėti išspręsti arba palengvinti tą susidariusią situaciją“, – atvirauja pašnekovė.
Nenustebkite, jei žiūrėdami laidą išvysite ne tik Monikos šypseną, bet ir ašaras – ji neslepia, jog prieš kameras yra tokia pati, kaip realybėje ir savęs nevaržo, paprasčiausiai, kaip pati sako, neapsimetinėja.
M. Ostrenkovos atvirumą bei nuoširdumą pajaučia ir pagalbos prašantys herojai, kurie, net ir pasitikę priešiškai, galiausiai atsiveria ir pradeda kalbėti:
„Užmegzti ryšį man asmeniškai nėra sunku, aš esu ganėtinai komunikabili ir šitoj vietoj niekad neturėjau problemų, prie manęs nereikia taikytis, aš greitai perprantu ir prisitaikau prie to žmogaus. Tikrai būna, kad atvyksti ir, pavyzdžiui, antra pusė slepiasi ir nenori kalbėti, pyksta, keikiasi, o paskui kartu važiuojam gerti kavos.“
Per filmavimus užsimezga draugystės
Kad ir kaip įeinant pro duris pasitinka, didžiausias siekis išeiti išklausius visas puses ir atrasti geriausią sprendimo būdą, kad nei vienas neliktų nuskriaustas ar neišgirstas.
„Viena pusė, ta, kuri kvietė, ji labai laukia pagalbos, o antra pusė įvairiai – būna, kad priima labai gražiai, o būna, kad atvirkščiai, bet reikia sušildyti atmosferą. Būna visaip, žmonės labai skirtingi. Mes visada esam linkę išklausyti abiejų pusių nuomonę, nes dažnai būna, kad išklausai kitą nuomonę ir pasirodo, kad viskas visai kitaip negu buvo nupiešta“, – pastebi gelbėtoja.
Geriausios istorijos tos, iš kurių pavyksta išsinešti ne tik geras emocijas ir pasidžiaugti jų laimingomis pabaigomis, bet tos, kuriose užsimezga artimas ryšys. Štai, dar iš senesnių laidų moters galvoje įsirėžusi istorija, kurios, greičiausiai, niekad nepamirš.
„Istorija buvo filmuota anksčiau, kai dirbau prieš ketverius metus. Moterį vežiau koduoti nuo alkoholio ir jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, nors realiai ji tą galėjo padaryti ir pati, bet jai reikėjo žmogaus, kuris pasikalbėtų, patartų, motyvuotų.
Po viso to taip viskas pasikeitė, ji pradėjo puoštis, baigė įvairiausius kursus – ir dažytojos, ir konditerės. Iki pat dabar bendraujam ir ji rašo: „Monika, labas, aš teises laikausi!”. Galvoju, vau. Ji turi savo elektroninę parduotuvę šiai dienai, tai ji iki pat šiolei yra dėkinga, o aš nemoku paaiškinti, ant kiek esu laiminga, kai padedu kitam žmogui ir jam ta pagalba buvo reikalinga, jis ją priėmė ir pasikeitė. Iš dalies prie jo laimės esi prisidėjęs ir tu, kas gali būti geriau?”, – nuoširdžiai šypsosi M. Ostrenkova.
Sugrįžimas į filmavimus apvertė gyvenimą aukštyn kojomis, tačiau, kad ir kas benutiktų, gelbėtoja šypsosi, kad stengsis ištiesti pagalbos ranką kiekvienam ir prisibelsti į giliausius jų širdies kampelius – tokiu nusiteikimu ji žengia į kiekvieną darbą, kurio imasi:
„Tikiuosi, kad mano žinios, mano meilė jiems patiems padės kuo daugiau išspręsti. Tikrai, norisi padėti žmonėms, norisi pakeisti jų gyvenimus, nes tikrai visi juos galime pakeisti, nors ir atrodo sunku, bet visada ateina gražus, šviesus rytojus.
Aš einu padėti žmogui spręsti jo bėdas, einu su mintimi, kad padarysiu gera žmogui, padėsiu, pagelbėsiu ir man nuo to džiaugiasi širdis, o visi kiti dalykai yra antraplaniai. Gal kiti juoksis, bet man taip yra, visuose savo darbuose aš pirma žiūriu į žmogų.“
Aik peklan
