Jeigu turite mažą vejos lopinėlį, visi šie vargai jums gerai pažįstami. Ankstyvą pavasarį pasirodo vejos trūkumai. Žiema vejai, kaip ir daugeliui kitų augalų, yra tikras išbandymas – žoliniai augalai kenčia šaltį, drėgmę, temperatūrų kaitą.
To pasekmė: pavasarį, dar prieš naujos vegetacijos pradžią, galima pastebėti spalvą pakeitusius vejos plotelius – po žiemos neatgiję, sugadinti vejos plotai iš tolo atrodo tamsesni, retesni, be želmenėlių. Priėjus arčiau paaiškėja, kad tose vietose velėna yra apmirusi, augalai negyvybingi.
Ar reikalingas vejos atstatymas tenka spręsti pagal jos išvaizdą. Jei40–50 proc. bendro vejos ploto sudaro išretėję, nelygūs, apgadinti plotai, lenda piktžolės– veją reikėtų atsėti. Geriausia tai daryti, kai veja sausa.
Kiekvieną pavasarį oro sąlygos skiriasi, todėl sunku iš anksto nustatyti tikslų vejos atnaujinimo laiką – reikia stebėti gamtą, kuri nemėgsta tuštumos.Jei sugadintos vejos plotais nebus pasirūpinta laiku, dar prieš vegetacijos pradžią, šias vietas netrukus užims piktžolės.
Pjauname pernykštę žolę
Žinoma, rūpestingi šeimininkai veją trumpai nupjauna prieš pat žiemą. Tačiau retai kada pavyksta tuo pasirūpinti paskutinę dieną prieš šalčiui sukaustant žemę, ir žolė paprastai dar spėja ūgtelėti. Tad prieš vejos paruošimą atnaujinimui ir sėjai patariama nupjauti pageltusią žolę – jei pernykštė žolė nebus nupjauta, grėblys ar vejos skarifikatorius išpeš nemažai gerų, gyvybingų varpinių žolių.
Snieginis pelėsis
Dažnai išryškėja balsvi, tarsi apnašomis nusėti plotai – snieginio pelėsio dėmės. Tai grybinė liga, dėl kurios veja išretėja arba nyksta. Dažniausiai snieginis pelėsis atsiranda tose vejos vietose, kuriose žiemą telkšo tirpstančio sniego balutės.
Ką daryti? Sprendimas labai paprastas: palaukite, kol dirvos paviršius pradžius, po to su vėduokliniu grėbliu veją švelniai pagrėbkite ir pakedenkite. Taip atliksite savotišką vejos paviršiaus aeraciją, dirvožemį prisotinsite oro.Vyks geresnė oro apykaita, bus „gydomos“ pelėsio užkrėstos vietos.
Kokių trąšų reikia?
Jūsų pasirinktose trąšose turi netrūkti azoto, kalio ir fosforo. Geriausia, jei trąšos yra bechlorės, taip pat pageidautina, kad jose būtų skirtingo veikimo azoto junginių, tirpstančių nevienodai. Labai svarbu, kad trąšos būtų lėto veikimo ir veikliąsias medžiagas atiduotų ne iškarto, o per ilgesnį laiko tarpą.
Žinoma, tokios rūšies trąšos kainuos daugiau, bet tręšti reikės gerokai rečiau – pakaks patręšti po vieną kartą pavasarį ir rudenį. Rekomenduojama norma pavasarį – 2,5–3kg į 100 m2.
Mažas patarimas: jeigu tręšite rankomis,pradėkite skersai vejos, o po to tręškite per visą plotą išilgai. Toks tręšimo būdas padės išvengti akivaizdžiai nepatręštų ir per daug patręštų vietų.
Po tręšimo palaistykite, kad trąšos ištirptų ir susigertų į dirvožemį. Iš sausų trąšų jokios naudos, o sausros didina vejos lapelių nudegimo tikimybę.
Petras Klimas
