Ukmergiškė Inga (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) naujienų portalui tv3.lt sutiko papasakoti ir prisiminti prieš pusantrų metų įvykusią jos gyvenimo tragediją. Moteris įsitikinusi, kad donorystės tema lietuvius šviesti yra būtina. Žmonėms, kurie vis dar tiki įvairiais mitais, moteris siunčia žinutę: „Žemėje mes gyvename tik išnuomotose formose.“
Nelaimė įvyko kieme
Šiuo metu Inga kartu su savo mažamečiais vaikais vis dar gyvena Ukmergės rajone. Čia moteriai ypač padeda vyro tėvai.
Prakalbus apie anksčiau jų šeimą sukrėtusią nelaimę, Inga prisimena, kad tuomet jos sūnui buvo sukakę vos šešeri metukai, o dukrytei tebuvo 2,5 metų. Nelaimė, po kurios užgeso vos 28-erių metų sulaukusio Ingos vyro gyvybė, įvyko šeimos kieme.
„Vieną gražią dieną gavau skubią žinutę, kad kieme įvyko nelaimė. Tuomet kieme planuotas automobilių servisas jau buvo beveik įrengtas. Vyras dirbo su montuojamomis padangomis. Jis atsivarė priekabą, norėjo permontuoti padangą, nes kažkas jam kėlė įtarimų.
Jis padangos dar net atsukęs nebuvo, tik pakėlęs domkratu. Jis sėdosi atsukinėti ir staiga įvyko smūgis. Jis buvo toks stiprus, kad ne pati padanga sprogo, o sprogo su visu ratu, automobilio dugnu. Smūgis buvo toks stiprus, kad viską išplėšė“, – lemtingą šeimos tragediją prisimena moteris.
Mirė smegenys
Ingos vyrui po nelaimės buvo diagnozuotas kaukolės pamato lūžis.
„Tuo metu aš nesupratau, galvojau, gal operacijos reikalingos, gal kažkaip pavyks jį išgelbėti“, – sako pašnekovė ir patikina, kad gydytojai jai dar tą patį vakarą pranešė, kad moteriai tikėtis gerų žinių neverta:
„Tą patį vakarą gydytojai man pasakė, kad čia yra realiai diagnozuota mirtis. Po nelaimės mes spėjome dar iki Vilniaus nuvažiuoti. Priėmime praradome kvėpavimą, tada gydytojai dar bandė pagauti gyvybines funkcijas, stebėti, kokios pasekmės yra. Ir pasekmės buvo tokios...“
Inga prisimena, kad gydytojai po visų nuodugnių tyrimų pranešė pačią liūdniausią žinią – jos vyro smegenys mirusios.
„O žmogus be smegenų gyventi negali“, – ašarų nesulaiko moteris.
Lemtingi vyro žodžiai
Moteriai ypač buvo sunku suvokti, kad jos vyro smegenys yra mirusios. Pasak moters, jai viskas atrodė taip natūralu, vyras gulėjo prijungtas prie aparatų, atrodytų, tarsi netrukus jis bus vežamas operuoti ir pasveiks.
„Žmogus, atrodo, kvėpuoja, bet jam diagnozuota mirtis. Tuo metu gydytojas pasikvietė mane į kabinetą ir tada sužinojau, kad šioje bėdoje mes galime padėti dar šešiems žmonėms“, – akimirką, kai išgirdo apie galimą donorystę, prisimena Inga.
Dviejų vaikų mama atvirauja, kad ji prieš donorystę buvo nusiteikusi dar iki vyro nelaimės, tačiau moteris sako, kad kartu su savo vyru apie tai kalbėdavosi:
„Aš labai prieš donorystę buvau dar iki vyro nelaimės. Mes esame su juo kalbėję apie donorystę ir tikrai buvau prieš. Galvojau, kad norėčiau mirti su visais organais, o mano vyras visada sakydavo – jeigu tau reikėtų, ar norėtum gauti?
Tuomet atsakiau, kad taip. O jis man pasakė tokį sakinį, kurį prisimenu iki šiol: „Jeigu norėtum gauti, tai mokėk ir duoti.“ Tai tą minutę, kai man reikėjo priimti sprendimą, aš supratau, ką jis man norėjo pasakyti.“
Be tėčio liko du mažamečiai vaikai
Kai Ingai teko priimti sprendimą dėl vyro organų donorystės, šalia jos buvo vyro tėvai, artimieji. Visi jie vieningai nusprendė, kad prisidėti prie donorystės tikrai verta.
„Vienareikšmiškai visi atsakėme tą patį ir tikrai nesigailėjome nei tą dieną, nei šiandien“, – įsitikinusi našle likusi moteris.
Kartu su savo vyru Inga pragyveno aštuonerius vedybinius metus. Per tą laiką pora susilaukė dviejų atžalų. Be tėčio likęs septynmetis sūnus iki šiol prisimena autoritetu tapusį tėtį, nuolatos su mama žiūri įvairią filmuotą medžiagą. O štai mažoji vyro dukrytė tėčio neprisimena. Tikriausiai apie lemtingą nelaimę ir mamos atliktą jaudinantį žingsnį ji sužinos ir suvoks suaugusi.
Inga sako, kad jos vyras buvo be galo geros širdies, todėl būtent iš jo moteris išmoko gerumo ir supratingumo kitam:
„Jis buvo žmogus, kuris mokė būti geriems ir dėkoti visiems. Visą laiką šypsotis, nesvarbu, ar tau skauda, ar bloga. Man jis buvo didžiausias autoritetas, iš kurio galėjau mokytis ir pasišnekėti rimtomis temomis.
Jis vis sakydavo, kad mirs pirmas, nes neiškęstų vienatvės, o aš jam kartodavau, kokiomis keistomis temomis jis kalba. Vis dėlto aš labai džiaugiuosi, kad mes kalbėjomės apie mirtį, nes apsisprendimas dėl donorystės buvo pakankamai lengvas, nereikėjo daug mąstyti“, – atvirauja moteris.
Suteikė antrą galimybę kitiems
Lietuvoje sužinoti, kam atiteko artimojo organai po atliktų transplantacijų galimybės nėra. Taip pat ir organus gavę pacientai neturi galimybės sužinoti, koks žmogus jam išgelbėjo gyvybę.
Pati Inga sako, kad jai tikrai būtų smalsu sužinoti, kam atiteko jos vyro organai, tačiau ji džiaugiasi, kad kažkur čia pat gyvena žmonės, kuriems likimas suteikė antrąjį šansą:
„Iš pradžių tu tikrai ilgiesi to žmogaus, vis galvoji, kad tik pamatytum jo akis... Bet tada supranti, kad nebus tų pačių akių, nes tai yra tik paprasta odos dalelė. Juk nebus tu sutapimų, kad matau savo žmogų.
Žinoma, norėčiau susitikti su tais žmonėmis ir pamatyti, paklausti, ką jie jaučia. Bet paniškai to tikrai nenoriu, nes suprantu ir juos, jiems irgi nėra lengva.
Džiaugiuosi, kad jie turi antrą galimybę, ko neturėjome mes. Džiaugiuosi, kad ir mūsų dalelė plaka kažkur antrą kartą.“
Išgelbėjo šešių žmonių gyvybes
Tragišką nelaimę patyręs Ingos vyras mirė, tačiau jis išgelbėjo dar šešių žmonių gyvybes, kuriems buvo persodintos dvejos ragenos, du inkstai, kepenys ir blužnis. Inga yra įsitikinusi, kad tai geriausias priimtas sprendimas jos gyvenime, kuriam tikrai pritartų ir iš aukštai danguje ją saugantis vyras.
„Manau, kad žmonėms vertėtų turėti supratimą ir tikėjimą. Atsisakyti tokių neigiamų įsitikinimų, kad kaip gimiau, taip ir mirsiu. Aš nežinau, ar sieloms reikalingi organai.
Čia gyvename tik išnuomotose savo formose, todėl reikia šviesti žmones, kad savo sprendimu jie gali išgelbėti kitų žmonių gyvybes“, – įsitikinusi vyro organus paaukoti sutikusi moteris.
Kviečia uždegti žvakutę
Lietuvos Asociacija „Gyvastis“ penktadienį, spalio 9 dieną, kviečia pagerbti organų donorus ir dalyvauti žvakučių uždegime. Šiemet tai jau septintasis kartas, kai 14 miestų ir miestelių suplevens jūra žvakučių šviesų. Šįkart bus pagerbti 1779 donorai.
Žmonės, gyvenantys su transplantuotu organu, šį renginį laiko dėkingumo, pagarbos ir atminties ženklu savo donorui, nes kitaip padėkoti mirusiajam galimybių nėra.
„Labai kviečiame prisijungti visus, neabejingus kilniausiam poelgiui – organų donorystei po mirties, – sako asociacijos „Gyvastis” prezidentė Aušra Degutytė.
Akcijoje dalyvaus žmonės, kurie gyvena transplantuoto organo dėka. Atėjusieji į renginį turės puikią progą su jais pasikalbėti apie organų donorystės prasmę, nes jie puikiai žino, ką reiškia beviltiškai sirgti ir sulaukti gyvybę ir sveikatą gelbstinčios dovanos – organo transplantacijos. Tai neįkainojamas mirusio žmogaus artimųjų poelgis. Žvakučių uždegimas – nuoširdi padėka organų donorams.
Šiais metais žvakutės donorams pagerbti liepsnos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Vilkaviškyje, Prienuose, Varėnoje, Skuode, Viekšniuose, Valkininkuose, Marcinkonyse. Renginiai organizuojami laikantis saugumo reikalavimų.
ORGANŲ DONORAMS PAGERBTI ŽVAKUTĖS LIEPSNOS 2020 m. SPALIO 9 DIENĄ (PENKTADIENĮ):
VILNIUJE, Katedros aikštėje, 16–20 val.
KAUNE, Rotušės aikštėje, 16–21 val.
KLAIPĖDOJE, Atgimimo aikštėje, 16.30–20.30 val.
PANEVĖŽYJE, Laisvės aikštėje, 13–18 val.
ALYTUJE, Rotušės aikštėje, 15–19 val.
MARIJAMPOLĖJE, Basanavičiaus aikštėje, 13–20 val.
VILKAVIŠKYJE, prie Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedros, 17.30–19 val.
PRIENUOSE, Laisvės aikštėje, 12–16 val.
VARĖNOJE, prie Varėnos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro, 13–16 val.
SKUODE, Gedimino aikštėje (prie Skuodo meno mokyklos), 19–20 val.
VIEKŠNIUOSE, prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, 18–19 val.
VALKININKUOSE, prie Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios, 11–16 val.
MARCINKONYSE, prie seniūnijos (Miškininkų g. 53), 9–12 val.
