Nors tiesioginę transliaciją stebėjo žmonės, nė vienas jų apie pavojingą elgesį nepranešė pareigūnams – informacijos policija sulaukė iš vienos tarptautinės teisėsaugos institucijos.
Bendrasis pagalbos centras Lietuvoje sulaukė skambučio 5.04 val., kai žmogus pranešė apie įtartiną transliaciją, kurioje neva matomas save žalojantis asmuo. Skambinantysis nurodė socialinį tinklą ir transliuojančio asmens vardą, pavardę. Kiek vėliau žmogus skambino dar kartą ir paminėjo, kad rado tokį pat žmogų ir kitame socialiniame tinkle ir ten taip pat buvo nerimą keliančios žinutės bei paprašė apie tai informuoti policiją.
Į vyro butą Kaune atvykę pareigūnai padėti jau nebegalėjo – vyras rastas negyvas. Ne vienam iškilo klausimas: kodėl, nors stebėjusiųjų buvo daug, buvo vos vienas pranešimas apie tai atsakingoms institucijoms?
Psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis turi paprastą atsakymą – kuo daugiau stebėtojų, tuo mažesnė tikimybė, kad žmogus sulauks pagalbos.
Viską lemia įsipareigojimas
Pašnekovas pasakoja, kad tai, kaip žmones veikia buvimas su kitais žmonėmis, tiriama jau nuo 19 a. pabaigos. Pirmieji tyrimai rodė, kad grupėje žmogus yra produktyvesnis, tačiau tolesni tyrimai parodė ir kitą pusę.
„Ne visada kitų žmonių buvimas paskatina produktyvumą. Galime suskirstyti uždavinius, kuriuos žmogus gauna vienas ir gauna grupėje. Bendriausias atsakymas, kad ir ne absoliučiai tikslus – paprastus uždavinius žmogus greičiau atlieka grupėje, sudėtingus grupėje atlieka lėčiau.
Čia artėjame prie klausimo: pasirūpinti kitu, gelbėti kitą – sudėtingas ar paprastas uždavinys? Regis, surinkti telefono numerį, paskambinti ir pasakyti, kad vyksta kažkas negero, nėra labai sudėtinga.
Bet dažnai tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, iš tikrųjų nėra taip paprasta. Žmogus gali pats to nesuprasdamas arba įsipareigoti kažkam, arba neįsipareigoti.“
G. Navaitis pateikia pavyzdį: žmogus, atėjęs į paplūdimį, nusivelka drabužius ir, prieš eidamas maudytis, paprašo vieno asmens pasaugoti drabužius. Kai juos bandoma pavogti, 90 proc. asmenų gaudo vagį ir bando paimti drabužius.
Kai paprašoma ne tiesiogiai vieno asmens, o asmenų grupės, vagystės atveju sureaguoja tik trečdalis, stebinčių situaciją.
„Vienu atveju žmogus įsipareigoja konkrečiai, o kitu atveju yra bendresnis įsipareigojimas visuomenei, galiojančioms normoms“, – aiškino G. Navaitis.
Atsakomybę perleidžiame kitiems
Atliktas ne vienas mokslinis tyrimas, kurio metu tirtas žmonių elgesys situacijose, kai šalia esančiam asmeniui prireikia pagalbos, pavyzdžiui, sutrikus sveikatai ar įvykus nelaimei. Išvados nedžiugina – daugeliu atvejų tikimasi, kad pagalbą jau suteikė arba suteiks kitas žmogus, esantis šalia.
„Vienas pavyzdys – moteris šaukiasi pagalbos kieme, dar sąlyginai ankstyvu laiku, aplink šviesa dega daugybėje langų, žmonės girdi, bet niekas nepraneša policijai. Po to klausiama, kodėl nepranešėte ir kone visi atsakė manantys, kad jau pranešė kaimynas, kam skambinti antrą kartą.
Peršasi bendra išvada – minia visgi susilpnina moralines nuostatas“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad taip galėjo įvykti ir šiuo konkrečiu atveju.
Jis pabrėžia, kad, nors ir skamba keistai, grupę stumtelėti į vieną ar kitą pusę yra lengviau, negu atskirą žmogų. Nors laikoma, kad kolektyvistinėse kultūrose (Rytų šalyse) minios poveikis yra kur kas didesnis, jis ne ką mažiau ryškus ir individualistinės kultūros šalyse (Vakaruose).
Be viso to, tokiose situacijose suveikia ir dar vienas faktorius: „Kur yra postūmis „blogesniam“ elgesiui – anonimiškumas. <...> Tai yra dar vienas svarbus veiksnys, kalbant apie grupę, minią, didesnį žmonių kiekį – kiek toje grupėje esi anonimiškas. Jeigu esi žinomas, elgesys bus kitoks.“
Būtina iniciatyva
Kai kuriose situacijose svarbu ir tai, kaip reaguoja aplink esantys asmenys. Pavyzdžiui, skęstant žmogui, grupė nusisukti gali tuo atveju, jei manoma, kad asmuo tik pliuškenasi vandenyje.
„Bet jeigu minioje atsiranda veikiantis asmuo, tikimybė, kad jis sulauks pagalbos – kažkas jam numes virvę, gelbėjimosi ratą, ant kranto subėgs žmonės, kurie gaivins ištrauktą skenduolį – išauga, jei kas nors imasi iniciatyvos“, – pridūrė pašnekovas.
Tai vadinamasis „socialinis užkrėtimas“. Kaip aiškina G. Navaitis, kaip ir į kurią pusę pajudės grupė priklauso nuo iniciatyvaus žmogaus ir to, kaip jį vertiname.
Pašnekovas pastebi džiugią tendenciją – atsiranda vis daugiau pavyzdžių, kai neliekame abejingi ir imamės veiksmų.
„Tai, kad mes kalbame apie šį atvejį, rodo, kad jis yra išskirtinis, kad abejingumas, nedalyvavimas kažkuo išsiskyrė. Jeigu kažkas vyko ir žmonės būtų sureagavę, dalyvavę, veikiausiai apie tai nekalbėtume“, – pastebi G. Navaitis.
Tačiau tai atvėrė ir skaudžią žaizdą – atvejų, kai liekame abejingi, vis dar pasitaiko. Pasiteiravus, ką kiekvienas galime padaryti, kad tokie atvejai nesikartotų, ekspertas pataria – nesitikėkime, kad kažkas kitas jau iškvietė pagalbą ir atliko pilietinę pareigą, patys imkimės iniciatyvos.
„Jeigu matome kažkokią situaciją, pavyzdžiui, gatvėje nualpusį žmogų, paskambinę medikams pasijusime geriau, nes kažką padarėme. Nepaskambinę galvosime: O gal reikėjo? O gal kažkas nutiko?“, – linki psichologas, psichoterapeutas G. Navaitis.
