Vaikai yra smalsūs sutvėrimai, gerte geriantys juos supantį pasaulį, todėl iš savo tėvų jie nuolat mokosi. Ir nors tai – būtina jų vystymosi dalis, kartais jie gali išmokti ir tuos dalykus, kurių tėvai visai nenorėjo jiems įskiepyti.
Vienas tėtis buvo labai nustebęs, kai suprato, kad jo sūnus neatsiliepia šaukiamas vardu. Šmaikštuolis 10 mėnesių amžiaus mažylis tėvams pradėjo kelti nerimą – jie pamatė, kad šaukiamas vardu jis visai nereaguoja. Tėvai net pradėjo galvoti, kad galbūt jam sutrikusi klausa ar kas nors panašaus, todėl nusprendė išsiaiškinti, kas darosi.
Tačiau greitai paaiškėjo, kad vaikas į savo vardą neatsiliepia todėl, kad tėvai jo niekada nenaudoja. Paprastai jie sūnų vadina „dideliu berniuku“ – natūralu, kad vaikas pradėjo manyti, kad būtent toks yra jo vardas, rašoma mirror.co.uk.
Savo neįprastu nuotykiu jaunas tėtis pasidalino „Reddit“ – žmonės iš šios situacijos leipo juokais.
Tėtis rašė: „Taigi, mes su žmona pastaruoju metu ėmėme nerimauti, nes mūsų 10 mėnesių amžiaus vaikas visai neatsiliepia į savo vardą. Turiu omenyje, visai niekada neatsiliepia. Pavadinkime jį Gariu (jo tikras vardas kitoks). Aš sėdžiu šalia jo jau kurį laiką ir jam sakau – „Gari, Gari?“, bet nesulaukiu jokios reakcijos. Tokia pat situacija, jeigu jį šaukia mama.“
Tėvai situaciją pradėjo aiškintis išsamiau – jie net pradėjo manyti, kad gal sūnus turi problemų su klausa ar autizmą. Tačiau pora netrukus išsiaiškino, kur šuo pakastas – jie labai mėgsta vartoti įvairias pravardes.
Tėtis tęsė pasakojimą: „Atsidarė durys, grįžo mano žmona ir nuo durų sušuko: „Labas, šuniukai! Labas, vaikučiai! Ir labas, didelis berniuk!“ Iškart po to išgirdau džiugų krykštavimą ir beldimą į grindis – Garis tuoj pat nuropojo pas mamą su ja pasisveikinti. Pats mieliausias dalykas.
Tą vakarą tiesiog ramiai kalbėjomės, vakarieniavome, kaip visada. Ateina laikas praustis prieš miegą. Mes bandome pašaukti sūnų – „Gari!“, bet iš to – jokios naudos. Tada man tiesiog išsprūdo – „Na, didelis berniuk, gi tikrai žinai savo vardą!“ Ir tada jis į mane atsisuko besišypsodamas. Tada pabandžiau dar kartą:
„Gari?“...Nieko. „Didelis berniuk?“ ... Žiūri, šypsosi patenkintas. Pradėjau galvoti ir greit supratau, kad kasdien grįžęs namo iš darbo aš sakau tą patį, ką sako ir mano žmona – sakau „Didelis berniuk!“ ir einu jo apsikabinti. Jis žiūri, šypsosi.
Kai pakeičiu jam sauskelnes, sakau: „Na va, išmetėm visus kakučius, ar ne, didelis berniuk?“ Jis žiūri, šypsosi Kai elgiuosi kaip labai nedėmesingas tėvas ir išsiblaškęs nepastebiu, kur jis dabar nuropojo, šaukiu jį taip: „Kur tu, didelis berniuk?“ Ir tada randu besišypsantį kūdikį.
O ne! Tada mes su žmona ir supratome, kas atsitiko. Mums atrodė labai miela vadinti jį tokia pravarde, nuo pat jo gimimo. Todėl mes visai jo neišmokėme, kad jo vardas yra Garis. Mes jį išmokėme, kad jo vardas – Didelis Berniukas!“
