Velykos – tai daugiau nei margučiai. Ar žinojote, kad per Velykas senoliai stebėdavo ne tik Kristaus prisikėlimo šviesą, bet ir vėjo kryptį? Nes nuo to priklausydavo visa vasara. Tarp margučių, šventintos druskos, ugnies ratų ir net silkės išvarymo – profesorius L. Klimka pasakoja, kokia turtinga ir žaisminga ši pavasario šventė iš tikrųjų yra. Ir kaip šimtmečiais ji išlaikė savo dvasinę šilumą bei prasmingą paprastumą.
Etnologas pasakoja, kad pirmiausia – Velykos yra didelė krikščionių šventė, todėl daug žmonių eina į bažnyčią – tai Kristaus prisikėlimo diena. Jo teigimu, ši šventė susijusi ne tik su religija, bet ir su pavasario atgimimu – atgyja gamta, atgyja ir žmogaus dvasia:
„Velykos švenčiamos nuo senų laikų ir kiekviena tauta į šią šventę yra įdėjusi daug savitų kultūrinių elementų. Tas kultūros paveldas labai priklauso nuo tautos gyvenimo sąlygų – nuo klimato, istorijos, tradicijų.
Kalbant apie laiką, šventė artima pavasario lygiadieniui, bet krikščionys Velykas švenčia atsižvelgdami į mėnulio fazes – ji turi būti po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio. Tokia tvarka nustatyta tam, kad nesutaptų su kitų religijų šventėmis, pavyzdžiui, žydų Pesachu – tai jų išsilaisvinimo iš Egipto nelaisvės šventė, kuri irgi siejama su pavasariu.“
Paklaustas apie krikščionių požiūrį į Velykas, L. Klimka atsako, kad tai bene pati svarbiausia krikščionių šventė, kadangi ji simbolizuoja Kristaus prisikėlimą ir žmonijos išgelbėjimą. Pasak krikščionių tikėjimo, Kristus aukojo save dėl mūsų nuodėmių, kad žmonėms būtų suteikta galimybė pasiekti amžiną gyvenimą.
„Tai labai gili ir simboliška šventė. Esminė žinutė tokia, kad prisikėlimas reiškia viltį, atsinaujinimą ir tikėjimą, kad gera elgsena, geri darbai ir pasiaukojimas turi prasmę“, – teigia profesorius.
Velykos pagoniškoje Lietuvoje ir orų spėjimai per jas
Profesorius tikina, kad sunku pasakyti, kaip Velykas šventė senieji lietuviai pagonių laikais, nes vaidilos, žyniai, išnyko daugiau nei prieš 600 metų. Jie nieko neužrašė – rašto nepripažino, knygų nepaliko, tad šiandien mes jų nebegalimepaklausti. Bet vis tiek galime kai ką nujausti ir spėti, žvelgdami į tai, kas išliko iki mūsų laikų:
„Pavyzdžiui, margučių raštuose dažnai pasikartoja pasaulio modeliai – tokie ornamentai, kurie vaizduoja senovinę, archajišką visatos struktūrą. Tai rodo, kad margučių marginimas gali turėti labai senas, dar iki krikščionybės atėjimo siekiančias šaknis.
Lietuvių kilmės archeologė Marija Gimbutienė rašė, kad ir kitos Europos tautos turėjo panašių papročių. Ji mini deivę Paukštę – svarbią senovės lietuvių ir ne tik mitologinę figūrą. Tikėta, kad ši deivė kasmet parskraidina paukščius, jie parneša pavasarį ir naują gyvybę.
Paukščiai sudeda pirmuosius kiaušinius, o jų dėtys – pirmasis rimtas maisto šaltinis po žiemos, ypač senais laikais, kai pavasarį žmonės badaudavo, dar nebuvo nei derliaus, nei prekybos centrų. Net ir baudžiavos laikais pavasaris buvo sunkus metas, o Velykos – tarsi pirmasis šventiškas atokvėpis, kuriam taupydavo visą žiemą.
Tad pagoniškas Velykų pagrindas tikriausiai susijęs su paukščių grįžimu, gyvybės atsinaujinimu, pirmuoju maistu ir padėka gamtai.”
Per Velykas buvo svarbu stebėti vėją. Kai žmonės dalyvaudavo procesijoje aplink bažnyčią, žiūrėdavo, iš kurios pusės jis pučia, taip sako etnologas L. Klimka:
- Vėjas iš vakarų – vasaros pradžia bus lietinga.
- Iš rytų – vėjuota ir žvarbi.
- Iš šiaurės – užsitęsęs pavasaris, vasara vėluos.
- Iš pietų – viskas greitai sušils, vasara bus graži.
Pasak profesoriaus, šie orų spėjimai per Velykas buvo labai populiarūs.
„Taip pat žmonės sakydavo: Kalėdos ir Velykos – priešingo oro.
Jeigu Kalėdos baltos – būna pašalę ir apsnigta – tai Velykos bus žalios, jau žolė sužaliavus. Bet jeigu Kalėdos šiltos, tai Velykos dažnai būdavo žvarbios ir darganotos“, – apibendrina ekspertas.
Velykų savaitės tradicijos: nuo silkės varymo iki margučių
Etnologas pasidalina penkerių dienų trukmės tradicijas, egzistavusias per Velykas anksčiau.
1. Trečiadienis – „silkės varymas“. Trečiadienį vaikai surengdavo linksmą apeigą. Iš lentelės išdroždavo medinę žuvį, pririšdavo ją virvele ir triskart patempdavo aplink kaimo bažnyčią. Vieni ją vilkdavo, o kiti – plakdavo rykštelėmis. Sakydavo, kad „varo silkę iš kaimo“. Tai simbolizavo artėjantį pasninko pabaigą – juk pasninko metu daugiausia valgoma silkė, o mėsos atsisakoma. Kadangi pasninkas trukdavo net septynias savaites, žmonėms jis jau buvo pabodęs, o šis vaikų žaidimas reiškė džiaugsmą, jog netrukus vėl bus galima valgyti sočiau.
2. Ketvirtadienis – švaros ir žalumos diena. Ketvirtadienis vadinamas Žaliuoju arba Švariuoju ketvirtadieniu. Tai buvo itin darbinga diena. Tvarkomi namai: plaunama patalynė, valomos grindys, net lubos – viskas, kas per žiemą prisikaupė purvo, turėjo būti išvalyta.
Žmonės rinkdavo žalumynus – bruknynus, meškauoges, pataisus – jais puošdavo Velykų stalą. Todėl diena ir vadinama žaliąja. Šeimininkas eidavo į sodą apžiūrėti medžių, nupjauti nušalusių šakų.
Vakare kūrenama pirtis – visa šeima turėjo apsivalyti ne tik namus, bet ir save. Dar vienas gražus paprotys – druskos indelis. Šeimininkė pastatydavo jį ant prieždos – tikėta, kad jei druska išstovės iki Velykų ryto, ji įgyja gydomųjų galių. Tokia druska gydydavo net gyvulius.
3. Penktadienis – Vėlių Velykėlės. Kai kur Lietuvoje penktadienis vadintas Vėlių Velykėlėmis. Tai jautri diena, skirta protėvių atminimui. Tėvai vesdavo vaikus į kapines parodyti senelių ir prosenelių kapų, primindavo jų vardus, pasakojo apie jų gyvenimą ir darbus. Tai buvo būdas perduoti atmintį iš kartos į kartą.
Bažnyčiose tuo metu pagerbiamas kryžius, jis uždengiamas violetine skraiste – tai Kristaus kančios ženklas.
4. Šeštadienis – ugnies ir laukimo diena. Šeštadienį prie bažnyčių kūrendavo laužą, dažnai iš senų, supuvusių, nenaudojamų kryžių. Kunigas šventindavo ugnį, o žmonės iš jos parsinešdavo žarijų į savo namus – tai simbolinis šeimos židinio atnaujinimas.
Ypatingai įdomus paprotys – ugnies ratas. Pusberniai nešdavo ugnį į namus, naudodami specialiai paruoštą grybelį – kempinę, augančią ant beržų. Ji gerai išlaikydavo žarijas. Uždegta kempinė sukama ant vielos – taip gaunasi degantis ratas, su kuriuo bernai bėgdavo per kaimą. Įspūdingas reginys!
Be to, šeštadienį iš bažnyčios parsinešamas ir pašventintas vanduo, kuris saugomas visus metus. Juo laistomi laukai, kūdros, apsaugomi namai nuo nelaimių – ypač per perkūniją.
Vakare žmonės rinkdavosi į Velyknakčio pamaldas, budėdavo visą naktį prie Kristaus simbolinio kapo, laukdami Prisikėlimo. Jaunimas žaismingai saugojo kapą – persirengdavo sargybiniais ar net velniukais, kad linksmiau būtų ir miegas neužkluptų.
5. Sekmadienis – prisikėlimas ir gausus stalas. Velykų rytą vyksta bažnytinė procesija. Žmonės eina aplink bažnyčią su vėliavomis, giedodami, stebėdami, iš kur pučia vėjas – pagal tai spėdavo orus iki Joninių.
Po mišių namie laukia šventinis stalas: margučiai, mėsos patiekalai, velykinis pyragas.
Kai kur šventė trukdavo net tris dienas – pirmadienį ir antradienį vykdavo margučių ridenimo varžybos, daužynės, o taip pat lalautojai – vaikai ir jaunimas eidavo per kaimą, dainuodami ir sveikindami kaimynus, ypač ten, kur gyvendavo jaunos merginos.
Taip visa savaitė nuo pasninko pabaigos iki prisikėlimo ir atgimimo būdavo kupina simbolikos, darbo, apeigų ir bendrystės.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
