Kristina – suvalkietė, kilusi iš Vilkaviškio. Save ji vadina meilės emigrante, mat Tauragėje ji atsirado dėl meilės. O paklausta apie potraukį kūrybai, ji sako mananti, kad tai lemia genai:
– Viskas giliai giliai susluoksniuota ir padėta: senelis iš mamos pusės buvo auksinių rankų žmogus, kalvis, viso kaimo pagalbininkas, mama pagal specialybę akušerė, bet irgi turi menišką gyslelę – mezga įvairiausius mezginius. O tėtis visą gyvenimą yra menininkas, mokykloje dėstė dailės istoriją, daug kur yra dirbęs, bet visąlaik su menu. Anksčiau ir pats piešdavo – jis buvo grafikas. Ir skulptūrų yra sukūręs. Šiaip Vilkavišky jis žinomas žmogus, o toliau – nelabai, nes nei jis garsinosi, nei ką.
Dabar jau gal pavargo, kaip ir man perleido tą „misiją“, pamatęs mano darbus sako: „Aš taip nemokėčiau“. Man tai pats geriausias komplimentas, koks tik gali būt. O brolis visada labai gerai piešė. Jis mokėsi architektūros paminklų restauravimo. Jau kai brolio rankose atsiranda pieštukas, tai, atrodo, jis pats popieriumi laksto.
Nors vaikystėje lankė visokius dailės būrelius, Kristina prisipažįsta visą laiką galvojusi, kad piešti ji nemoka. Todėl piešimą po mokyklos ir apleido. Moteris pasakoja lankiusi ir dramos būrelį, svajojusi būti aktore. Bet kai atėjo laikas tolimesnėms studijoms, paaiškėjo, kad reikalingas ir muzikos mokyklos baigimo pažymėjimas, o ji pastarosios nebaigė. Tad ėmė studijuoti mediciną, kineziterapiją, ir visi menai, kaip ji sako, kažkur pasislėpė.
Maždaug aštuonerius metus Kristina pagal specialybę dirbo Vilkaviškio reabilitacijos centre. O jai ištekėjus ir atsikrausčiusi į Tauragę ėmėsi... kirpti šuniukus.
– Kol išmokau, visi giminės šunys buvo nukirpti, – juokiasi ji.– Pradirbau kokius 7 metus, paskui užsidarė ta vieta, kur dirbau. Vėl supratau, kad reikia kažką keisti – ne veltui sakoma, kad kas 7 metus žmogaus gyvenimas keičiasi.
Kelią parodė knyga
Nusprendusi pasimokyti makiažo paslapčių – norėjosi kažko, susijusio su kūryba, spalvomis, – Kristina baigė kursus, prisipirko kosmetikos. Tiesa, greit suprato, kad makiažas – ne jai. Tačiau dažai neprapuolė, mat moteris juos panaudojo... piešimui.
Nieko nebūna be priežasties, įsitikinusi Kristina. Per gimtadienį teta jai padovanojo dailininkės, jogos trenerės ir fraktalų piešimo mokytojos Brigitos Paulauskienės knygą „Nusipiešk gyvenimą, kokio nori“, kurioje atskleidžiama dvylikos metų fraktalinio piešimo patirtis. Fraktalinis piešinys – tarsi mažytė mūsų gyvenimo dalis, kuri netiesioginiu būdu atspindi mūsų visą gyvenimą. Kristina pripažįsta – šis piešimo metodas gali padėti ne tik pažinti save, bet ir pakreipti gyvenimą norima linkme.
Ir tą padaryti gali visi, kurie nulaiko rankoje pieštuką.– Nuo tos knygos ir prasidėjo tas išlindimas visko, kas buvo užslėpta ir užslopinta, – pasakoja ji. –
Jei piešdamas užsimerkęs per 21 dieną sugebi pakeisti savo braižą, įvyksta kažkoks pokytis tavo gyvenime. Sėdėjau, piešiau, ir mane taip įtraukė! Nei valgyt, nei gert nebereikėjo, vien tik piešt! Po šitiek metų ieškojimų atradau save. Pradėjau tiesiog piešinėt, taip po truputį, po truputį, nors tie pirmieji piešiniai išvis juokingi, vaikiški. Bet tiek minčių gimsta, kad net nežinai, ką pirma piešti.
Pirmyn veda troškimas išbandyti ką nors nauja
Pirmiausia gimė abstraktūs nespalvoti piešiniai, paskui – pieštuku ar makiažo priemonėmis nupiešti portretai, į kuriuos po truputį ėmė „brautis“ spalvos, vėliau – stilizuoti romantiški vaizdeliai, gėlės, peizažai, gyvūnų atvaizdai. Technika keičiasi etapais: įvaldžiusi vieną ji imsi sudėtingesnės.
Nuo paprastų pieštukų Kristina perėjo prie akvarelinių, pastelinių, į priekį veda troškimas išbandyti vis ką nors nauja – kad ir 3D vaizdus. Ji pasakoja, kad pirmiausia gimsta mintis: ji tarsi mato galutinį vaizdą, kaip piešinys turi atrodyti, ir jo siekia.
– Jei nuotaika gera, norisi kažko šviesaus, ryškaus, o jei nekokia, tai piešiu kažką blankaus, lengvo, matyt, viskas iš vidaus eina, – svarsto menininkė.
Daug savo darbų moteris yra išdovanojusi, o jei ką ir parduoda, tai kaina būna simbolinė. Tačiau prisipažįsta – būtų labai smagu, jei pomėgis neštų kokią nors naudą, bent jau dažams ir popieriui kad užtektų.
Dabar Kristinos piešiniai jau ne vien aplankuose guli: keletas jau iškeliavę pas kitus šeimininkus. Mat kai ji ėmė savo piešinius kaip laisvalaikio užsiėmimą kelti į feisbuką, sulaukė labai daug dėmesio – draugai, pažįstami ne tik žėrė komplimentus, bet ir prašė parduoti piešinius ar nupiešti ką nors jiems. Būta ir pastebėjimų, kad ne tą specialybę pasirinko, tačiau, jos manymu, geriau vėliau negu niekada atrasti tą ugnelę, kuri stumia iš lovos ir verčia eiti pirmyn.
Kirpti šuniukus irgi reikia fantazijos
O tuo tarpu, kol piešimas vis dar neskuba virsti darbu, buvusi kolegė vėl pakvietė kirpti šuniukų. Šis amatas Kristinai mielas, o ir klientai jau buvo jos pasiilgę. Vis dėlto ji sako dirbanti nedaug – norisi kuo daugiau laiko skirti piešimui.
– Kirpti šuniukus irgi vien teorijos išmokti neužtenka, – svarsto Kristina, – daug kas įsivaizduoja, kad tai labai lengvas ir paprastas darbas, tačiau taip toli gražu nėra. Visų pirma, turi mylėti gyvūnus, antra, turi turėti kantrybės iki nežinau kiek, nes juk tai ne žmogus, jam nepasakysi – sėdėk ar stovėk, būna visko. Tačiau šiandien galiu pasakyti – džiaugiuosi tuo, ką darau, ir mėgaujuosi. Kai pomėgis gali būti darbu, tai yra gerai.
Per karantiną ji prisipažįsta beveik nepiešusi, mat buvo išmušta iš įprasto ritmo. Užtat dabar, kai jis baigėsi, idėjos veržte veržiasi lauk, ir Kristina vėl ėmė žiūrinėti teptukus, akvareles, guašus, drobes...
– Tad dabar iš ryto nueinu į darbą, o po pietų trinu rankomis, kaip čia greičiau apsidirbti viską ir sėsti piešti, – juokiasi Kristina.
Dabar „ant bangos“ – linksmučiai piešiniai su mergaitėmis. Tądien, kai kalbėjomės, ji ketino piešti mergaitę, bėgančią javų lauku, o svajonėse – knyga vaikams, kurioje šalia teksto būtų ir piešiniai.
Ne vien piešimas
– Devyni amatai – dešimtas badas, – juokiasi iš savęs Kristina, mat ji ne tik piešia, bet ir yra išbandžiusi daugybę kitokių veiklų, kurioms būtina turėti menininko gyslelę.
Dar prieš pradėdama piešti moteris vąšeliu nėrė rankines, paskui prasidėjo kitas etapas – ji susidomėjo konditerija. Kepti jai visada patiko, juo labiau kad tai irgi būdas išreikšti save. Vienu metu, prisipažįsta, buvo pasinėrusi į tortų gaminimą stačia galva ir netgi svarstė apie savo verslą.
– Trūks plyš norėjau išmokti puošti tortus cukraus mase, negalėjau ramiai gyventi, kol nepabandžiau. O ir pačią cukraus masę dariau pati. Pasižiūrėjau feisbuke, pabandžiau ir visai patiko, – sako ji.
Ne tik skanūs, bet ir išradingai papuošti kepiniai labai greit sulaukė draugų, giminaičių, pažįstamų susidomėjimo, pasipylė prašymai iškepti tortą. Tačiau kai prieš vienas Kalėdas jų teko iškepti 12, Kristina suprato, kad kai nėra atskiros patalpos ir tenka tai daryti namuose – grynas vargas. Sako, kad jai patinka mėgautis procesu, nebūti neįpareigojusiai. Taigi dabar ji kepa tik savo šeimai, draugėms, tačiau vis tiek stengiasi, kaip pati sako, „lipti vis aukščiau“:
– Kaskart stengiuosi ką nors naujo sugalvoti, nes atrodo – jau ir tą, ir tą matė, reikia dar kažko kito, – savo norą nuolat tobulėti atskleidžia ji.
Tortų kepimas jai, kaip ir piešimas – gryna kūryba, taigi ir tikslių receptų pasakyti ji negali.
– Man patinka eksperimentuoti, – įsitikinusi pozityvumu trykštanti moteris. – Reikia tiesiog daryti ir nebijoti klysti. Visi esam žmonės ir visi klystam. Neklysta tie, kas nieko nedaro. Suklydai – reikia pasimokyti iš savo klaidos ir eiti toliau. Aš ir vaikams visada sakau: žodį „ne“ jūs jau žinot, bet reikia pabandyti, kad atsirastų dar ir „taip“. Nes lengviausia pasakyti „ne“ ir nieko nedaryti. Aš irgi nemoku, bet einu ir darau. Kaip jūs atrasit save, jei neieškosit? Eikit, klyskit, bandykit, pulkit, susipurvinkit – kaip kitaip išmoksit ir atrasit save?
Birutė SLAVINSKIENĖ