Viktorijos istorija prasidėjo prieš kiek daugiau nei dvejus metus, tuomet ir ėmė pastebėti pirmuosius nerimą keliančius požymius, bet niekas nė neįtarė, kad po maždaug metų jai bus diagnozuotas vėžys.
Į gydytojus kreipėsi dėl vieno simptomo
Prieš daugiau nei dvejus metus į šeimos gydytoją pašnekovė sako kreipusis dėl, atrodytų, nekalto simptomo – rankos pirštų ir delnų tirpimo. Ji iki šiandien nežino, ar tai buvo skydliaukės vėžio požymis, tačiau pirmieji apsilankymai pas gydytojus nukreipė tirtis būtent šią sritį.
„Pirminė mintis buvo, kad trūksta vitaminų, magnio, tačiau atlikus kraujo tyrimus šeimos daktarė rekomendavo pasitikrinti skydliaukę. Papildomų ligos simptomų tuo metu nejutau“, – prisimena Viktorija.
Pirmojo apsilankymo pas endokrinologę metu pastebėti pakitimai – rasti mazgeliai, vis tik gydytoja ramino, kad nėra ko jaudintis.
Vienintelis patarimas buvo kasmet pasitikrinti profilaktiškai, o apie tai, kad šie ženklai galėtų signalizuoti vėžį, niekas nė neužsiminė ir nekalbėjo metus.
„Pirmą kartą tokią sąvoką panaudojo tik po metų, grįžus profilaktinei patikrai pas kitą endokrinologę privačiai“, – pasakojo pašnekovė.
Antrojo vizito pas kitą endokrinologę metu Viktorijai diagnozuotas autoimuninis tiroiditas, o aptikti mazgeliai pasirodė įtartini. Atlikus biopsiją, paaiškėjo ir skydliaukės vėžio diagnozė – Viktorijai buvo tik 24-eri, o nuo pirmojo kreipimosi į gydytojus buvo praėję apytikriai dveji metai.
Išgirdusi diagnozę nesulaikė ašarų
Diagnozė prilygo perkūnui iš giedro dangaus – net žvelgdama atgal pašnekovė neatseka, kad būtų jautusi bent vieną skydliaukės vėžiui būdingą simptomą.
„Tipinių skydliaukės vėžio simptomų nejutau. Eigoje pasireiškė tik didesnis nuovargis, silpnumas, momentiniai galvos svaigimai ir panašiai. Taip yra dėl nesureguliuotų hormonų, kadangi pašalinus skydliaukę visą gyvenimą reikia gerti tiroksiną.
Žvelgiant atgal negalėčiau teigti, kad kažkas būtų išdavę vėžį, nebent autoimuninį tiroiditą“, – įžvalgomis dalijosi V. Gižaitė.
Vėžio diagnozė sudrebina pasaulį, ištraukia pagrindą iš po kojų, supurto iki širdies gelmių. Viktorija atvira – diagnozavus skydliaukės vėžį pirmiausia prasidėjo „ašarų pakalnės“ ir daug nežinios, kas vyksta ir kas dar laukia.
Ji pasakoja pradžioje negalėjusi susitaikyti ir priimti fakto, kad ji serga, nes iki paskutinės akimirkos, kiekvieną momentą pati sau tikino, kad jai nieko nėra. Tačiau šis suvokimas griuvo išgirdus gydytojų žodžius, o žodis „vėžys“ iškart sukėlė baimę ir paniką.
„Tikrai labai nelengva emociškai. Pati sąvoka „vėžys“ labai gąsdina. O aš dar toks žmogus emocionalesnis ir linkusi viską pergalvoti...
Džiaugiuosi, jog turiu šalia žmones, kurie labai palaikė ir palaiko. Be jų būtų buvę kur kas sunkiau“, – šiltais žodžiais dėkojo Viktorija visiems, kartu su ja žengiantiems šiuo keliu.
Šeima uždraudė skaityti įrašus feisbuke
V. Gižaitė pripažįsta, kad nuo pat pirmos akimirkos išgirdus diagnozę pečius labiausiai slėgė nežinomybė ir laukimas, neaiškumas, o kas laukia toliau, kokios procedūros bus atliekamos...
„Bet visad sau stengiuosi priminti, kad nereikia eikvoti energijos dalykams, kurių negaliu sukontroliuoti, todėl bandžiau fokusuotis į tai, ką galiu pati pakeisti – manau, tas labiausiai ir padėjo nepalūžti.“
Šis susifokusavimas į tai, kas jos pačios rankose, atnešė džiugius pokyčius – tai paskatino išdrįsti pakeisti darbą ir pradėti dirbti sau, be to, sugrįžo į sportą ir stengiasi kurti geresnį santykį pati su savimi.
Vis tik, žiojėjusią nežinomybės ir klausimų skylę ji bandė „užkamšyti“ skaitydama informaciją internete, socialiniuose tinkluose, bet niekada neteikė prioriteto šiai informacijai – pasikliaudavo gydytojų žodžiais.
O visi skaitymai internete ir įvairiuose forumuose baigėsi Viktorijai paskyrus pirmąją skydliaukės operaciją. Tąkart ji sako prisiskaičiusi tiek, kad ėmė operacijos bijoti, visa situacija ėmėsi rodytis blogesnė nei buvo iš tiesų.
„Nuo tada artimieji nebeleido skaityti tokio pobūdžio įrašų“, – priduria ji.
Kiek dar tęsis gydymas – nežinia
Pirmosios operacijos metu Viktorijai pašalina viena skydliaukės skiltis su bloguoju mazgeliu. Vėliau laukė pašalinto darinio tyrimai, po kurių sekė skambutis, kurio metu kitame telefono gale išgirdo: „Greičiausiai teks atvykti ir antrai operacijai“.
Antroji operacija įvyko – jos metu pašalinta likusi skydliaukės skiltis ir papildomai penki limfmazgiai, nes darinys buvo infiltracinio tipo.
„Po operacijų gavau siuntimą vykti į Nacionalinį vėžio institutą, kur mane konsultavo dėl tolimesnio gydymo radioaktyviuoju jodu.
Šiuo metu esu po pirmojo gydymo radioaktyviu jodu, o po Velykų laukia antrasis. Kiek tiksliai tokių apsilankymų dar reikės – nėra aišku“, – apie tai, kas jau įvyko ir kas dar laukia, pasakojo Viktorija.
Priešakyje dar laukia gydymas, toliau – nežinomybė, tačiau Viktorija nepraranda optimizmo. Norėdama palaikyti likimo brolius ir seseris, ji savo istorija ėmė dalintis „Instagram“ paskyroje, o šiandien visiems siunčia viltingą žinutę:
„Palinkėčiau neužsidaryt viduje. Suprantu, kad kartais atrodo, jog esam stiprūs ir viską įveiksim patys, bet labai gera žinoti, kad sunkiais momentais nesi viena. Ir, žinoma, džiaugtis šia diena!“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
