Pirmosios dienos buvo pakankamai ramios. Tikrai nebuvo įžūlių poilsiautojų, kurie kalbėtų apie savo politines pažiūras ar bendrautų nemaloniai, įžeidžiančiai pasaulinės situacijos fone.
Net nurimome ir sakėme, kad grįžę visiems papasakosime, kad tikrai nėra taip, kaip kartais gali pasirodyti iš šalies – neva suvažiuoja vien rusai ir ten plaikstosi.
Štai, gal kokią ketvirtą atostogų dieną situacija visai pasikeitė. Ir, kas svarbiausia, labiausiai, kaip jau įprasta, nustebino ne svetimi, bet savi.
Taigi, atėjome pusryčiauti vieną rytą į viešbučio restoraną, o ten, eilėje, žiūriu stovi kokių 40 metų vyrukas su marškinėliais, ant kurių pavaizduota rusiška vėliava.
Sukrėtė vyro apranga
Iš pradžių atkreipiau dėmesį tik į vėliavą, tačiau tai, ką netrukus išgirdau, net nupurtė. Tas vyras, pasirodo, su šeima bendravo lietuviškai!
Viršūnė, garbės žodis! Iki tos minutės tikrai galvojau, kad mes, lietuviai, esame vieningi ir visi suprantame, kas kare yra agresorius ir kad mūsų tikslas palaikyti Ukrainą ir ukrainiečius.
Deja, pasirodo, yra tarp mūsų ir tokių, kurie nelabai orientuojasi realybėje, o savo pažiūras moka išreikšti tik iššaukiančia apranga.
Jam tikrai negerai su galva – iš kur tokių atsiranda, kur jis gyvena, kokią žiniasklaidą skaito ir ar suvokia, kas išvis dedasi pasaulyje!? Žiūriu į tokius lietuvius ir darosi gėda, kad jie – iš mūsų šalies.
Autorius: skaitytoja Dalia
