Jos dažnai prasideda įkopus į trečią ar ketvirtą dešimtį. Įprasta atsiradusius negalavimus sieti su amžiumi. Iš pradžių jie nebūna itin akivaizdūs – tai vienokių ar kitokių vitaminų, mineralų trūkumas, lengvi skrandžio veiklos sutrikimai, dažnesnis nuovargio jausmas ir pan. Tačiau ar kada susimąstėte, kad nemaža dalis sveikatos sutrikimų gali būti siejami su kasmet mažėjančių skrandžio rūgštingumu ?
Vitaminai, mineralai ir kitos maistinės medžiagos reikalingos visą gyvenimą, tačiau gebėjimas tinkamai suvirškinti ir įsisavinti maistą su amžiumi mažėja. Tam įtakos turi skrandžio gaminamos rūgšties sumažėjimas.
Pakankama skrandžio rūgšties sekrecija yra būtina siekiant tinkamai suvirškinti suvalgytą maistą bei apsisaugoti nuo bakterijų išvešėjimo žarnyne, saugo nuo aplinkos patogenų. Svarbiausi per mažo skrandžio rūgšties simptomai yra rėmuo, nevirškinimas, pilvo pūtimas, geležies stokos anemija, mineralų trūkumas, lėtinės žarnyno infekcijos, nesuvirškintas maistas išmatose.
Be šių simptomų, su per mažu rūgštingumu siejamos ir tokios ligos kaip astma, celiakija, autoimuniniai susirgimai, diabetas, egzema, alergijos maistui, gastritas, hepatitas, tulžies pūslės ligos, osteoporozė, anemija, psoriazė, kolitas, išsėtinė sklerozė, reumatoidinis artritas.
Išskirti turime rėmenį – jis kyla kai rūgštingumas yra per mažas, o ne per didelis, todėl rūgštingumą reikia ne mažinti, o priešingai – didinti. Rėmuo, rūgštaus skonio jausmas burnoje, deginimo pojūtis krūtinėje yra skrandžio rūgšties sumažėjimo simptomai. Esant šiai situacijai vartojami rūgštingumą mažinantys vaistai ilgalaikėje perspektyvoje tik dar labiau blogina situaciją.
Skrandžio rūgšties sekrecija mažėjimas siejamas su amžiumi. Kuo žmogus vyresnis – tuo sekrecija yra mažesnė. Paveiksle matoma, kad 61–70 m. (ir vyresnio) amžiaus žmonių skrandžio rūgšties sekrecija ir net kelis kartus mažesnė nei 11–20 metų amžiaus grupės žmonių.
Atsižvelgiant į tai, reikia didinti skrandžio rūgšties sekreciją. Tam naudojami papildai, natūralūs maisto produktai. Dar prieš 100 metų, 1920–aisiais buvo įrodyta pakaitinės papildų terapijos nauda. Tačiau anot gydytojo, knygų apie mitybą autoriaus, natūralios medicinos pionieriaus Jonathan V. Wright, dėl blogai suplanuotų ir netinkamai atliktų tyrimų interpretacijų, buvo pateiktos klaidingos išvados, kad pakaitinė terapija nėra reikalinga.
Jonathan V. Wright nurodo, kad vartojant papildus, atitinkamus maisto produktus, galima pagerinti virškinimo veiklą.
Tai tokie papildai kaip betaino hidrochloridas – natūralus papildas, išgaunamas iš augalų, vartojamas daugiau nei šimtą metų. Padeda atstatyti skrandžio rūgštingumą ir palaikyti sveiką žarnyno veiklą. Kiti papildai – tai pepsinas, pipirmėčių ekstraktas, gencijonų preparatai.
Virškinimą taip pat gerina nefiltruotas obuolių sidro actas, citrina, imbieras. Šiais produktais galima pagardinti gaminamą maistą ar ruošiamus gėrimus.
Akivaizdu, kad gera sveikata priklauso nuo gebėjimo įsisavinti maistines medžiagas iš suvalgyto maisto. Jeigu rūgštingumas yra per mažas – maistas tinkamai neįsisavinamas. Rūgštingumą pagerinti galima vartojant pasirinktus natūralius papildus, maisto produktus. Tai ypač aktualu vyresniame amžiuje, kuomet natūrali skrandžio rūgšties sekrecija yra ženkliai sumažėjusi.
Šaltinis: tinklaraštis Kuras kūnui
