Portalui tv3.lt apie vilniečių šeimos dramą pasakojo dviejose Vilniaus mokyklose dirbanti pedagogė Elena. Jos manymu, tai turėtų paskatinti atkreipti dėmesį, ar nevyksta ir jūsų aplinkoje panašių dalykų.
Signalus pastebėjo mokykloje
Nekasdienė antroje klasėje besimokančio berniuko gyvenimo istorija nebūtų paaiškėjusi, jeigu ne pedagogių pastabumas jo elgesiui. Iš pirmo žvilgsnio, jis nesiskyrė nuo kitų vaikų, tačiau detalės atskleidė kitokią situaciją.
„Klasėje vaikas išsiskyrė tuo, kad nebuvo linkęs bendrauti, gal net galėčiau pasakyti, kad nemokėjo bendrauti. Kur kas mieliau leisdavo laiką vienas, agresyviai reaguodavo į bet kokį žmonių ar net vaikų priėjimą arčiau jo, užkalbinimą, dažnai puldavo muštis. Žinoma, lengviausia atrodė jį vadinti neišauklėtu, linkusiu muštis vaiku.
Tačiau kitas jo išskirtinumas – gabumas ir pomėgis matematikai. Tai atrodė būtent jo sritis, kur jis negailėjo jėgų atlikdamas namų darbus, pirmas išspręsdamas uždavinius, nuolat keldamas ranką. Vėlgi, jeigu mokytoja jį paklausdavo ir pagirdavo, vaikas neslėpė džiaugsmo, kitu atveju – prarasdavo uolumą, susierzindavo, nemokėjo kontroliuoti emocijų“, – prisiminė pedagogė.
Jos teigimu, toks elgesys galėjo reikšti, kad vaikui trūksta dėmesio, šilumos, bendravimo artimoje aplinkoje, namuose.
„Visgi, nėjo nepastebėti ir netvarkingų sąsiuvinių, rašaluotų rankų, ne visada švarių drabužių, o ir pats ne visada būdavo nusiprausęs. Tai rodė, kad kažkas namuose negerai. Dėl vaiko netgi sukilo mokyklos bendruomenė, kad laikas jį mesti iš mokyklos. O viską dar paaštrino keli kartai, kai jo niekas neatėjo pasiimti iš mokyklos“, – pasakojo Elena.
Ji prisiminė, kad vežant berniuką namo per visą miestą, jis išsisukinėjo ir neatsakė, kur jo mama.
Vienišo septynmečio iššūkiai
Pavykus įtikinti mokyklos bendruomenę, kad vaiko išmetimas neišspręs problemos, nes jam reikia pagalbos, netikėtai paskatino ir mamą prabilti apie situaciją namuose.
Kad vaiką prižiūrėti paprašyta nepilnametė draugės dukra, pedagogei taip pat papasakojo pati vaiko motina.
„Mama labai nedrąsiai pasakojo apie tai, kad vaiką augina viena, turi darbą, o dar kelis kartus per pusmetį išvažiuoja į kitą miestą padirbėti po dvi savaites. Tuo metu ji yra paprašiusi, kad sūnų prižiūrėtų draugės keturiolikmetė dukra, paimtų iš mokyklos, kartais užeitų vakare pažiūrėti ar atneštų maisto. Ji sakė, kad vaikui palikdavo pinigų pavalgymui mokykloje ir ko nors nusipirkimui parduotuvėje. Todėl maisto jam netrūkdavo.
Man pačiai pavyko sužinoti, kad ta mergaitė ne kasdien ateidavo pažiūrėti berniuko, o taip pat nieko ir netvarkydavo, neskalbdavo. Tas dvi savaites jis būdavo visiškai vienas, tad kaip jam pavyko, taip ir tvarkėsi. Motina, beje, džiaugėsi, kad sūnus savarankiškas ir atsakingas. Moteris pasakojo, kad neturi ir giminaičių, kurie galėtų padėti, todėl sukasi kaip išmanydama“, – atskleidė Elena.
Savo vaikus auginanti pedagogė neslėpė, kad jai sunku buvo suvokti šią situaciją, bet ji nieko nesmerkė ir norėjo padėti septynmečiui.
Karti patirtis nuo kūdikystės
Bendraudama su mama, pedagogė sužinojo ir daugiau vaikui elgesiui galėjusių įtaką padaryti aplinkybių. Viena jų – vaikas nuo ankstyvos kūdikystės buvo atiduotas į savaitinį darželį.
„Vaiko mama pasakojo, kad vos tik galėjo atiduoti sūnų į darželį, taip ir padarė. Nes vyras ją paliko ir reikėjo išlaikyti namus bei sūnų. Todėl jį darželyje kartais aplankydavo, kartais pasiimdavo savaitgaliais namo. Iš to ir tampa aišku, kad vaikas nematė ir neturėjo gerų, stiprių santykių su mama, visada jautė šilumos ir meilės stygių. Tai reiškia, kad jam suaugę primena nesaugumą ir ne meilę, gal net baimę, į kurią jis ir reaguoja agresyviai.
Netgi matydama, kai vaikas su mama ateidavo pas mane, suprasdavau, kad jie neturi šilto ryšio – jie niekada nesikalbėdavo eidami, laikydavosi atstumo tarp vienas kito ir, aišku, nesilaikė už rankų. Nedarė visų dalykų, kas atrodo įprasta ir suprantama tėvų ir vaikų santykiuose“, – prisiminė pedagogė Elena.
Motinos prisipažinimas – pribloškė
Galų gale, paaiškėjo ir esminės priežastys, kodėl nesiklostė šios šeimos santykiai, kaip turėtų būti.
„Mama prisipažino, kad šis vaikas buvo neplanuotas, o kai ją paliko vyras, vaikas pasidarė ir apskritai nebe mielas ir nelaukiamas. Juolab, panašų modelį ji matė ir savo šeimoje, todėl vaiko auginimas, paliekant visą rūpestį ugdymo institucijoms – jai atrodė normalus. Ji motinystę suprato kaip vaiko pagimdymą ir kažkokį išlaikymą, o visa kita – jau ne jos reikalas. Todėl jos sūnus, jai buvo „patogus vaikas“, kurį galėjo palikti pagyventi vieną, rūpintis savimi, kai ji dirbdavo ar gyvendavo savo gyvenimą.
Žinoma, tai atrodo labai skaudu ir žiauru vaiko atžvilgiu, bet neina kaltinti ir motinos, nes jos irgi panaši patirtis. Todėl labai svarbu pamatyti tokius vaikus, rūpintis jais, padėti pasikeisti. Nes kuo toliau, tuo labiau vaiko elgesys blogėtų.
Viskas dėl geros, šiltos aplinkos ir patirties neturėjimo“, – pasakojo Elena.
Atrodo, lieka neatsakyta, kas kalčiausias šioje situacijoje. Viena aišku – laiku ir vietoje atsiradęs žmogus iš šalies, pakeitė mažo žmogučio likimą. Vadinasi, vis dar svarbiausia gyvenime išlieka neabejingumas.
