„Dažnai ir man viskas atrodo kaip filmas ar knygos ištrauka. Kartais net jaučiuosi kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus. Tikrai įdomi istorija, ypač pagalvojus, kad metų man ne keturiasdešimt, o dvidešimt penkeri“, – pokalbį pradeda Evelina.
Ji pasakoja, kad gyvenimo nuotykiai, jei juos galima taip pavadinti, prasidėjo, kai jai buvo vos metukai.
„Mes tuo metu gyvenome kaime, mama darbavosi darže, tėtis tvarkė mašiną, o mane paliko pievutėje, ant pledo su žaislais. Kaip pasakojo tėtis, jis pakėlė akis nuo mašinos tvarkymo ir pamatė, kaip šuo savo nasruose draskė jo vaiką – mane.
Mano visą veidą sukramtė iki kaukolės, liko labai dideli randai ant veido. Nuvežus į ligoninę, gydytojai sakė, kad aš neišgyvensiu ir liepė mano tėvams nusiteikti laidotuvėms. Bet po ilgo gydymo aš pasveikau“, – pasakoja mergina.
Antrąkart iš mirties nasrų Evelina vadavosi, kai jau buvo moksleivė. Būdama mokykloje ji valgė žuvį, kai ašaka užstrigo gerklėje:
„Man pradėjo labai stipriai tinti gerklė, kol atsidūriau ligoninėje, man jau buvo pradėję trūkti oro. Tada gydytojai irgi pasakė, kad jei būtume dar bent valandą uždelsę, aš būčiau uždususi“.
Jos vaikinas gyveno dvigubą gyvenimą
Vėliau likimas merginą nubloškė į Vilnių, kur jos laukė dar vienas įdomus gyvenimo posūkis. Ji čia pradėjo savo verslą – įsigijo pilstomo alaus barą. Vieną dieną pro jį praėjo dėmesį prikaustęs vaikinas.
„Jis buvo aukštas, gražus, sportiškas, mūsų žvilgsniai susitiko, bet jis tiesiog praėjo. Po savaitės vėl tas pats vaikinas ėjo pro mano bariuką, vėl mūsų žvilgsniai susitiko ir jis tada užėjo. Taip prasidėjo mūsų draugystė“, – prisimena Evelina.
Pora kartu apsigyveno ir viskas klostėsi labai gražiai. Tačiau laikui bėgant Evelina pradėjo jausti, kad kažkas yra ne taip:
„Tie įtarinėjimai prasidėjo, kai aš pradėjau labai daug dirbti ties savo verslu: išvykdavau į šventes pilstyti alų, o jis man neatrašydavo, nekeldavo ragelio. Pradėjau galvoti, galbūt jis leidžia laiką su kažkuo kitu, kol manęs nėra“.
Mergina pasakoja, kad kai tokias mintis išsakydavo savo vaikinui, jis pradėdavo rėkti, sakyti, kad ji nusišneka. Tačiau Evelina buvo tikra – jei žmogus nieko neslepia, jis tikrai nešaukia ir nedrasko akių. Dėl to ji sugalvojo, kaip galėtų išsiaiškinti, ar jos įtarimai pagrįsti.
„Aš tiesiog pasirašiau vieną žinutę, atsidariau jo visas drauges feisbuke ir visoms išsiunčiau tą patį: prisistačiau, kad esu jo mergina, kad mes gyvename kartu ir kad įtariu, jog jis man neištikimas“, – galvoje gimusiu planu dalijasi mergina.
Ji sulaukė nemažai atsakymų: vienos merginos patikino, kad vaikinas su jomis nebendrauja, kitos rašė, kad Evelina yra juokinga, jog taip elgiasi. Ji šiek tiek nusiramino ir pradėjo galvoti, kad galbūt suklydo nepasitikėdama savo vaikinu. Tačiau tada gavo dar vieną žinutę:
„Viena mergina parašė, kad aš nusišneku, kad ji manimi netiki, nes ji gyvena su šiuo vaikinu, kad aš kažką sumaišiau. Aš nemoku paaiškinti to jausmo, kai tai perskaičiau, atrodė, kad viskas slysta iš po kojų“.
Abi merginos susitiko, pasikalbėjo ir grįžo į namus, kuriuose gyveno Evelina su vaikinu. Kol jos šnekučiavosi, į namus grįžo ir vaikinas, kuriam staigmena išvysti abi savo merginas anaiptol nepatiko.
„Jis iškart pradėjo sakyti, kad viskas yra ne taip, kaip mes įsivaizduojame, jo akys buvo labai išsigandusios. Bet man jokių paaiškinimų jau nebereikėjo, tai buvo taškelis, uždėtas ant i. Aš trenkiau jam antausį ir išėjau iš savo namų“, – dramatišką santykių pabaigą atskleidžia mergina.
Nuo išdavystės pabėgo į užsienį
Ji atvirai pasakoja, kad tuo metu galvoje kirbėjo tik vienas noras – kuo greičiau pakeisti aplinką ir pabėgti nuo išdavystės. Todėl Evelinos geriausios draugės mestelėta idėja apie išvykimą į užsienį pasirodė puiki išeitis:
„Iš tiesų aš labai stipriai bijojau, bet norėjau kažko naujo, norėjau pakeisti aplinką. Bet aš ne tai, kad keičiau aplinką, aš tiesiog bėgau nuo problemos, bėgau nuo tos išdavystės. Ir galvojau, kad už tūkstančių kilometrų mano gyvenimas pasikeis ir viskas pasimirš“.
Maždaug per savaitę ji uždarė savo barą ir susikrovusi lagaminus išvyko į Daniją. Nors tikėjosi, kad čia atsivers gražus naujas gyvenimo puslapis, realybė buvo kiek kitokia.
„Iš tiesų buvo dar blogiau. Atsidūriau Danijoje, midijų fabrike, kur darbas buvo labai monotoniškas – išrinkti blogas midijas. Buvo šalta, drėgna, mėčiau tas midijas ir visas 12 darbo valandų galvojau, kodėl mane išdavė? Ką aš padariau ne taip?
Tą situaciją pergalvojau milijonus kartų, o galiausiai mane apėmė toks pyktis, kad aš pradėjau jam linkėti labai blogų dalykų, norėjau, kad kas nors jam atsitiktų“, – atvirai kalba Evelina.
Po mėnesio mergina pakeitė darbą, nes surado geresnį morkų apdirbimo fabrike. Čia dirbti buvo lengviau, tačiau anksčiau išsakyti blogi linkėjimai buvusiam draugui atsisuko prieš pačią Eveliną:
„Padirbus čia mėnesį, keltuvas man pervažiavo koją. Tada aš supratau, kad karma vis dėlto egzistuoja. Nuo to laiko aš niekam nelinkiu nieko blogo – mano mąstymas labai stipriai pasikeitė“.
Autokeltuvas sutraiškė koją
Evelina puikiai prisimena, kaip įvyko nelaimė, tarsi tai būtų nutikę vakar. Tą kartą ji dirbo naktinėje pamainoje ir kartu su kitais darbuotojais – kurių buvo apie 50 – ėjo į persirengimo kambarį pasidėti striukių, persirengti.
„Mes visi ėjom būriu ir aš buvau pirmoji. Einamoje dalyje stovėjo autokeltuvas, bet jie niekada ten nevažinėdavo. Ir staiga jis pradėjo greitai važiuoti atgal. Visi žmonės spėjo pasitraukti, o kadangi aš buvau priekyje, jis kliudė mane – užvažiavo ant kairės kojos“, – pasakoja Evelina.
Vaikinas, išgirdęs kitų darbuotojų šauksmus, išlipo iš autokeltuvo, pasižiūrėjo, įlipo atgal ir dar kartą pervažiavo merginai koją. Ji buvo visiškai sutraiškyta, ligoninėje nustatė atvirą vidinį lūžį. Netrukus gydytojai Eveliną įspėjo ir apie dar rimtesnes pasekmes.
„Kelias dienas aš tikėjausi, kad mano koja sugis, kad galėsiu sportuoti, o man atėjo ir pasakė, kad greičiausiai teks amputuoti koją. Aš net neįsivaizduoju, kaip paaiškinti tą jausmą, tai buvo be proto sunku.
Tuo momentu visos svajonės išnyksta, tu supranti, kad tavo visas gyvenimas bus nepilnavertis, vis dėlto aš jauna mergina ir likti be kojos...šiurpas net dabar nukrato apie tai pagalvojus. Tikrai netgi buvo tokių minčių, kad norėčiau geriau mirti“, – neslepia mergina.
Ji tikina ligoninėje supratusi, kad šią nelaimę tarsi prisišaukė pati:
„Aš supratau, kodėl man atsitiko ta nelaimė. Tai buvo mano linkėjimas tam vaikinui ir toks veidrodinis efektas, sugrįžęs man“.
Atsistoti ant kojų padėjo užsispyrimas
Evelina neslepia, kad gijimas po nelaimės buvo beprotiškai sunkus, koją nuolatos skaudėjo. Ji du mėnesius turėjo gulėti lovoje ir tik su kitų žmonių pagalba sugebėdavo nueiti į tualetą ar nusiprausti. Tačiau atsigauti ir atsistoti ant kojų padėjo didžiulis užsispyrimas.
„Kažkuriuo momentu aš supratau, kad negaliu taip nieko nedaryti ir pasiduoti. Koja pradėjo gyti, audiniai keistis, bet gydytojai buvo pasakę, kad net jei ir koja pasveiks, aš šlubuosiu. Bet nusprendžiau pabandyti.
Pradėjau didesnėmis dozėmis gerti vaistus ir tiesiogine ta žodžio prasme laužti koją: atsisėsdavau, atremdavau ją į sieną ir lauždavau taip, kad ji lenktųsi kaip kita. Skausmas buvo beprotiškas, bet noras normaliai vaikščioti – didesnis“, – ryžtingą nusiteikimą prisimena Evelina.
Taip žingsnis po žingsnio pro sukąstus dantis kentėdama skausmą maždaug dvejus metus, mergina ne tik paneigė gydytojų prognozes, bet netgi pradėjo aktyviai sportuoti ir ruoštis kultūrizmo varžyboms:
„Aš nuo mažens to norėjau, bandžiau ruoštis ir anksčiau, bet man nepavyko, vis pritrūkdavo laiko. O šitoj vietoj aš užsispyriau, supratau, kad jei ištvėriau tiek dalykų – išdavystę, emigraciją, kojos traumą, tai kodėl negaliu padaryti ir to? Tai buvo mano užsispyrimas: viską pradėti iš naujo“.
Ji neslepia, kad nors šeima ir keli draugai ją besąlygiškai palaikė, dauguma žmonių į tokį jos tikslą žiūrėjo skeptiškai. Tačiau per 9 mėnesius mergina ne tik pasiruošė varžyboms, bet ir jose iškovojo prizinę vietą.
„Tos varžybos buvo naujo gyvenimo pradžia. Kai jau stovėjau ant scenos, aš supratau, kad padariau neįmanomą, aš jaučiausi beprotiškai gerai, norėjau verkti, rėkti. Kai išgirdau, kad dar tapau ir trečiosios vietos nugalėtoja, tuo momentu tikrai apsiverkiau“, – šypsosi Evelina.
Šiandien gyvenimas klostosi ramiai
Per ketverius metus patyrusi tiek, kiek kiti žmonės kartais nepatiria ir per visą gyvenimą, mergina šiandien jaučiasi kaip niekad stipri ir laiminga. Ji ne tik toliau sportuoja, bet ir ėmėsi naujo verslo, kuris ją itin džiugina.
„Dabar mano pagrindinis dalykas yra naujas verslas, kuris, tikiuosi, bus nepakeičiamas. Aš užsiimu natūralių plaukų importu, plaukų priauginimu ir jo mokymu. Aš labai myliu savo darbą, nes jaučiuosi tarsi pildydama moterų svajones.
Jos pas mane ateina su trumpais plaukučiais ir svajone, o aš priauginu plaukus ir tą svajonę įgyvendinu. Aš būnu pirmasis žmogus, kuris pamato jų veidą, kai jos išvysta įgyvendintą svajonę. Tas gerų emocijų suteikimas moterims yra žodžiais neapsakomas jausmas“, – su užsidegimu pasakoja Evelina.
Mergina sako, kad šiandien jos gyvenimas yra žymiai ramesnis, palyginus su tuo, ką visai neseniai teko išgyventi. Tačiau ji yra tikra: niekada negali žinoti, ką atneš rytojus.
„Aš turiu mylimą veiklą, darbą, šuniuką, su kuriuo kartu gyvenu – dabar esu laiminga. Bet aš neįsivaizduoju, kada į kokias dausas mane vėl pakels gyvenimas ir į kokį nuotykį vėl nuskrisiu.
Aš labai nesipriešinčiau tam, viskas gerai. Mes jau turime savo kelią, jo nepasirinksi, aš priimu jį tokį, kokį man yra paruošęs gyvenimas“, – šypsosi Evelina.
