TV3 televizijos laidoje „Gero vakaro šou“ viešėjusi atlikėja papasakojo, kokius serialus žiūrėdavo paauglystėje ir prisiminė dienas, praleistas bažnyčioje kartu su tėvais. Naujienų portalui tv3.lt atlikėja atvirame interviu papasakojo apie savo vaikystę ir šeimą užklupusias bėdas.
Tiesa, bažnyčia ir tikėjimas tuomet atlikėjos šeimos gyvenime užėmė ypač svarbią vietą. Mat J. Šeduikytės tėtis buvo bažnyčios vargonininkas, o mama – chorvedė, tad nenuostabu, kad ir didelę dalį vaikystės žinoma atlikėja praleido bažnyčioje.
„Mano vaikystė tikrai daugeliu atvejų prabėgo bažnyčioje: arba tėvai repetuodavo, arba būdavo mišios, arba susitikimai su choristais ir panašiai. Dabar jaučiuosi, kad truputėlį ilsiuosi nuo to pastovaus vaikščiojimo į bažnyčią, bet tikėjimas man yra įsodintas giliai.
Aš net neabejoju, kad yra Dievas, kuris sukūrė viską, tik mes jį vadiname skirtingais vardais. Žmonės susigalvoja labai daug dalykų pavadinti tam pačiam dalykui: vieni tai vadina meile, kiti vadina tikėjimu, viltimi. Bendražmoniškumas yra praktiškai apie tą patį, kad mes visi esame iš vieno šaltinio“, – šypteli ji.
Moteris įsitikinusi, kad žmogus gali ir netikėti Dievu, tačiau kartais užtenka tik apsidairyti aplink save, kad išvystume daugybę stebuklų.
„Stebuklai yra visur. Paprastas žmogau, ateik ir padaryk medžio lapą. Tai bus neįmanoma. O jų juk pridaryta milijardų milijardai. Žmonės, kurie tiki, supranta to tikėjimo prasmę“, – sako ji.
Jurga neslepia, kad vis dėlto vaikystėje ėjimas į bažnyčią atrodė kaip prievarta, tačiau dabar ji džiaugiasi, nes tiki, kad tai ir atvedė ją ten, kur ji yra dabar.
Tėtį randa savyje
Kai Jurgai buvo septyneri, moteris neteko savo tėčio. Jo atvaizdo užfiksuoti atmintyje moteriai nepavyko. Anksčiau ji laikė tai praradimu, tačiau dabar išmoko matyti tėtį kitaip ir įžvelgti jo atsiminimą net savo pačios bruožuose.
„Anksčiau galvojau, kad tai yra problema, bet dabar tėtį atsimenu iš savo vidinių savybių, nes aš žinau, kad jis buvo labai veržlus, tad ir aš pati, jeigu kažką darau – darau iki galo. Iki tikslo einu užsidegusi ir dar aplinkinius uždegu noru. Tėtis labai daug nuveikęs Lietuvos labui. Jis surinko senovinių kryžių kolekciją ir juos fotografavo. Jis buvo labai poetiška asmenybė ir labai juo žaviuosi“, – šypteli ji.
Moters tėtis mokėjo prakalbinti vargonus, todėl jie moteriai yra ne instrumentas, o atskiras pasaulis.
„Bažnyčia ir vargonai man yra, sakyčiau, kaip vaikams žaidimų aikštelė, tai žmogui yra aikštelė, kur jis gali pabūti su savimi. Tai vieta, kur viskas yra nepajudinama, grandioziška. Vieni tai vadina likimu, o kiti neišvengiamybe.
Šiais metais kaip tik pasirodė mūsų LP plokštelė barokinės muzikos. Iš tikrųjų tai yra pirmas ir galbūt ne paskutinis mūsų albumas, nes aš visada prisimindavau tą bažnyčios aidą, kur gerokai geriau save girdi ir norėjosi ten sugrįžti. Sakyčiau, kad visi mes pratęsiame kažkokią tėvų liniją“, – sako Jurga ir priduria, kad tokia plokštelė buvo sena jos svajonė.
Laukė finansinės problemos, persekiojimai
Kai mirė tėtis, Jurga su šeima persikraustė į Palangą. Tai jai buvo gana slogus etapas, iš kurio kyla ne patys mieliausi prisiminimai, išskyrus tuos momentus, kai su mama išeidavo į miškelį už namų ribų.
„Buvo ir finansinės problemos, buvo įvairiausių tarpusavio klausimų. Vienai mamai auginti keturis vaikus tikrai buvo sunku. Aš dabar gal ne viską puikiai suprantu, bet stengiuosi suprasti. Aš gal kažką daryčiau kitaip, bet mano gyvenimas yra mano gyvenimas.
Prieš mamą lenkiu galvą bet kokiu atveju, nes užauginti 4 vaikus... Aš net neįsivaizduoju, nežinau, gal po antro jau lengviau. (juokiasi) Bet man asmeniškai tai yra stebuklas. Mes visi labai skirtingi ir užaugome labai įdomiomis aplinkybėmis, nes keliavome iš vieno miesto į kitą, kraustėmės.
Buvo net persekiojimai šeimos, teko slėptis po lovomis ir panašiai. Visko buvo gyvenime. Ji tai ištvėrė ir jos veidas dabar yra šviesus – atrodo dvigubai jauniau, tai rodo, kad ji gyvena taip, kaip visada norėjo. Labai laukiu susitikimo su mama, nes ji jau įsileis mus į Palangą po karantino“, – šypteli ji.
Nors dabar Jurga scenoje dažnai galima pamatyti besiplaikstančia suknele ir apsiavusią sunkiais kerziniais batais, tačiau paauglystėje jos maištavimas buvo pakankamai tylus, nes mama juos auklėjo griežtai. Stalčiuje, būdama mergaitė, ji slėpė salotinį nagų laką, kuris taip ir sudžiuvo nei karto nepanaudotas.
Su vidiniais demonais kovoja iki šiol
„Vaikystėje aš turėjau porą draugų, bet vėliau su jais ir nebendravome. Mano gyvenime žmonės ateidavo etapais ir išeidavo, dingdavo. Tik dabar pradedu suprasti, kad gal aš pati buvau mažiau draugiška ir užsidariusi. Vaikystė ir mokyklos laikas man asocijuojasi su žmonėmis, kuriuos aš sutikau, su mokytojais, kurie įkvėpė.
Net būdama su tais žmonėmis, su kuriais galėdavau atsipalaiduoti, jaučiau vidinę įtampą, kuri vėliau tapo kūrybine medžiaga. Aš dėl to labai džiaugiuosi. Linkėčiau visiems, kurie jaučia vaikystės nuoskaudas, paversti jas kažkuo ir išreikšti kitaip, o ne laikyti viduje visą likusį gyvenimą. Tam nėra prasmės, nes mes negalime atsukti laiko atgal. Nors ir sukūriau dainą „Kelionė laiku“, bet ji yra apie kitą kelionę – apie kelionę į save“, – sako atlikėja.
Jurga atvira, kad iki šiol jai nepavyko išspręsti visų problemų, kurios užsiliko nuo vaikystės. Pavyzdžiui, iki šiol eidama gatve, ji įsitempia, pagalvojusi, kad kažkas gali ją stebėti.
„Tai yra iš vaikystės atėjęs prisiminimas kažkoks, todėl stengiuosi daugiau vaikščioti mieste, žiūrėti į žmones ir negalvoti, kad jie mane stebi. Po truputėlį, manau, viskas išsispręs. Reikia suprasti, kad visi mes turime savų „tarakonų“, o ne susigyventi su tuo, kas tau yra negerai“, – šypteli ji.
Muzika išlaisvino
Muzika Jurgos gyvenime atsirado kaip išraiška kylančių minčių ir jausmų išraiška, kurie buvo uždaryti ir užspausti anksčiau.
„Muzikoje man nereikėjo skubėti, nereikėjo kontaktuoti su kitais žmonėmis. Tiesiog sėdėdavau savo kambaryje ir darydavau, ką noriu. Ten ir padariau, ką noriu. Kol buvo muzikos mokyklos etapas, kurdavau viena kambaryje, o paskui, kai įstojau į žurnalistiką, pradėjau tai rodyti ir žmonėms. Išleidusi pirmą albumą, supratau, kad pataikiau dar ir į kažkokį poreikį bent su viena daina – „Nebijok“.
Gyvenime visko buvo ir pareigų atlikimo etapų, bet kūryboje aš visada dariau, ką noriu. Kartais, jeigu žmonėms kažkas nepatinka, suprantu, kad visi turime skonį ir į jį pataikyti neįmanoma. Jaunam atlikėjui palinkėčiau, kad jis išsigvildentų save, nes po metų, dviejų žmonės gali nusigręžti prie kito jaunesnio ir fainesnio atlikėjo. O siejant gyvenimą su muzika, vis tiek bus etapas, kai reikės išsiaiškinti, kas tau pačiam yra fainiausia ir smagiausia, kokios mintys yra tos, po kuriomis gali pasirašyti“, – sako moteris.
Laiminga būdama čia ir dabar
Pasak atlikėjos, abejonės ją aplanko iki šiol, nes tai yra labai natūralu ir žmogiška. Ji įsitikinusi, kad užtikrintumą tikrai galima atrasti kiekvienam, tačiau pačiai kol kas, deja, nepavyko jo surasti.
„Aš bandau atsakyti sau į klausimą, ar sėkmė jau reiškia, kad gali neabejoti savo keliu? Nemanau. Dėl to abejonė yra sveikas į žmogų įdėtas dalykas, į kurį galima kreiptis kartais. Jeigu žmogus visą gyvenimą abejoja tuo, ką daro, tai nereiškia, kad jis nepadarė to, ką turėtų padaryti.
Užtikrintumas kažkoks atsiranda tada, kai tu priartini tai, ką tu kuri, iki to, kas tu esi. Stengiuosi ieškoti to dalyko. Žinau, kad turiu gyventi kurdama: ar tai yra animacinis filmas, knygos rašymas ar muzika ir naujas albumas“, – sako ji.
Jurga juokauja, kad visada buvo lyg idėjų generatorius, todėl dabar džiaugiasi, kad neturi dirbti ofisinio darbo, o gali pilnai atsiduoti kūrybai.
„Manau, kad dabar galėčiau dirbti tą ofisinį darbą didesniu pajėgumu, nes viskas, ką iki šiol dariau, mane kūrybiškai laisvino – bet dėl to nenoriu visko mesti. Kaip seksis, ką darysiu toliau, aš galiu planuoti, bet nebūtinai taip ir bus. Karantinas parodė, kad mūsų planai ne visada pavyksta. Aš esu laiminga ten kur esu ir noriu užsiimti kūryba, stebėti tą kelią, kur jis mane nuves“, – šypsosi žinoma atlikėja.
