Skaitytoja Jolita dalinasi savo įspūdžiais po apsilankymo atviroje anoniminių narkomanų grupėje, kas jos nuomonę apie priklausomybę turinčius žmones pakeitė kardinaliai.
„Visuomet tolerantiškai žvelgiau į priklausomybę alkoholiui bei narkotikams turinčius žmones, kurie pasiryžo gydytis ir keistis iš esmės. Taip jau susiklostė, kad su tokiais žmonėmis teko susidurti ne kartą ir išklausyti jų skaudžias patirtis.
Kiekvienas iš jų visada pabrėždavo apie per didelį savo ego, puikybę, kas ir pastūmėjo juos link alkoholio ar narkotikų.
Nepaisant to, kada tekdavo bendrauti asmeniškai, jų įvardijamos puikybės, kuri, kaip jie sako, veržiasi per kraštus, nepastebėdavau, jie man pasirodydavo malonūs, stengiantys į gyvenimą kabintis, žmonės. Visgi, iki tol, kol neteko jų sutikti atviroje priklausomų nuo narkotikų anonimų grupėje, į kurią nuėjau vedama smalsumo bei gerų norų – padėti.
Šios patirties nei už ką nenorėčiau pakartoti dar kartą, nuomonė apie tokius žmones pasikeitė kardinaliai ir dar iki dabar prisiminus tą vakarą viduje atsiranda šleikštulys. Bendraujant su jais pavieniais, atrodo, jie draugiški, malonūs ir padorūs žmonės, tačiau iki tol, kol nesusitinka visi būryje ir prireikia kuo akivaizdžiau demonstruoti savo ego.
Kadangi tai buvo atviras vakaras ir į anoniminį susirinkimą galėjo užsukti visi norintys, eidama ten jaučiausi drąsiai. Dar prieš einant ten tiek draugas, tiek tėvai įspėjo būti atsargiai ir pagalvoti, ar tikrai noriu ten eiti, tačiau man toks jų nusiteikimas tik sukėlė pasipiktinimą. Net sakiau jiems, kad tokiomis kalbomis jie demonstruoja netolerantiškumą ir išankstines nuostatas. Vis dėlto, dabar savo žodžius atsiimu.
Įžengus, mane iškart pasitiko būrys treningais, apiplyšusiomis striukėmis ir ištinusiais, mėlynėmis nusėtais veidais pasipuošę vyrai ir šlykščiai besišypsodami nuo narkotikų išpuvusiais dantimis palydėjo švilpimais bei kvietimais kuo greičiau užeiti.
Meluodama sau, kad galbūt tai tik elementarus draugiškumas, pradėjau viduje kovą su savimi ir iš visų jėgų stengiausi neparodyti, kad man jie visi kelia neapsakomą pasibjaurėjimą.
Atlaikius dar kelias nešvankias ir grubias laidomas narkomanų replikas, pagaliau sulaukiau susirinkimo pradžios ir tikėjausi, kad daugiau nieko panašaus kęsti neteks.
Nors susėdus visiems ratu žmonių buvo apie porą dešimčių, tiek vyrų, tiek moterų, ten jaučiausi kaip balta varna ir to net nenorėdama iš visų žymiai išsiskyriau, traukdama moterų piktus, o vyrų gašlius žvilgsnius.
Negana to, susirinkimui prasidėjus prie manęs kėdę įsispraudė nesiprausęs, išburkusiu veidu narkomanas, kuris visą laiką vis stengėsi prie manęs tarsi netyčiom prisiliesti, o jo gilų šnopavimą tiesiai į veidą teko kęsti sukandus dantis pusantros valandos. Dar šiek tiek ir būčiau tikrai apsivėmusi.
Sėdint ten ir klausantis jų istorijų buvo taip pat labai nejauku. Jie tiesiog kvatojosi iš, mano manymu, graudžių gyvenimo patirčių bei visą laiką buvau stebima, ar man taip pat linksma, kaip jiems. Vis dėlto, kas juos ypač prajuokindavo, man kėlė siaubą ir net kvailos dirbtinės šypsenos man nepavyko išspausti.
Jiems atrodė juokinga, kada nuo narkotikų priklausomas žmogus prisiima greitųjų kreditų narkotikams ir įklimpsta į skolas, kada sumušta ir išprievartauta moteris yra tiesiog naktį nuoga išmetama vyro į gatvę, o vairavimas visiškai apsvaigusiems ir net nesiorientuojantiems aplinkoje jiems atrodė kaip vienas juokingiausių pokštų.
Taip pat ne vienas pabrėžė, kad dėl savo intelektualinės puikybės jiems sunku susirasti tokių pat protingų pašnekovų, kaip jie. Taigi, savikritika jiems svetima, o pažvelgus į jų ištinusius ir pamėlusius veidus, deja, intelektu net nekvepia.
Pasibaigus susirinkimui kaip įmanydama skubėjau iš ten dingti ignoruodama vyrų narkomanų laidomus nešvankius juokelius ir raginimus su jais dar pasilikti pabendrauti.
Po šios pažinties taip visą laiką puoselėtas tolerantiškumas jiems visiškai išgaravo, narkomanai yra pritvinkę puikybės, įsivaizduojantys viršesni, protingesni už padorų gyvenimą gyvenančius, todėl užuojautos, o tuo labiau pagalbos, jiems tikrai daugiau niekuomet nesinorės teikti. Negana to, aplinkiniams ir niekuo dėtiems žmonėms jie kelia pavojų ir grėsmę“, – pasakojimu dalinasi skaitytoja.
