Alexandra sako: „Kad laukiuosi sužinojau tarp Stuarto mirties ir jo laidotuvių.“ Praradus vyrą, su kuriuo ji buvo prisiekusi praleisti visą likusį gyvenimą, nėštumas jai suteikė vilties. Tačiau likimas iškrėtė dar vieną žiaurų pokštą – trisdešimtmetė moteris 12–ąją nėštumo savaitę sužinojo, kad įvyko persileidimas, rašoma thesun.co.uk.
„Buvo labai liūdna.“ – sako ji. – „Vėliau bandžiau dar kartą, bet nesėkmingai.“
Ji pasakoja: „Stuartas buvo nuostabus vyras, jis būtų buvęs nepakartojamas tėtis. Jis visada sakydavo, kad labai laukia vaikų, kad nori jų turėti keturis – o aš atsakydavau, kad gal tai kiek per daug ambicinga. Jis sakydavo, kad jam visai nesvarbu, kokia tvarka gimtų vaikai, bet kad labai norėtų berniuko, su kuriuo galėtų žaisti futbolą. Jam būtų labai patikę būti tėčiu. Mums būtų labai patikę būti šeima.“
Meilės istorijos verpetas
Abu jie užaugo Prestone, Didžiojoje Britanijoje, ir gyvendami mažame miestelyje iš matymo vienas kitą pažinojo, bet artimiau susipažino tik 2015 metais draugės vakarėlyje, ir tuomet tapo pora. 2017 metais jie nusprendė susituokti, kai Stuartui dėl darbo atsirado galimybė persikraustyti į Teksasą, JAV.
„Viskas atsitiko labai greitai.“ – sako Alexandra. – „Iš pradžių planavome ten praleisti metus, o jei aš norėjau JAV gyventi ilgiau nei šešis mėnesius, turėjome susituokti.“
Tačiau Stuartas labai pasiilgdavo namų, savo tėvų Lauros ir Peterio, savo sesers Heather, savo artimos draugų grupės ir savo mylimos futbolo komandos – „Preston North End“ – varžybų. Namo jie grįžo vos po trijų mėnesių, bet vis dėlto nusprendė vestuvių neatšaukti, ir susituokė 2017 metų gruodžio mėnesį.
Alexandra sako: „Viskas buvo tobula. Po to sakėme, kad nebūtume pakeitę visiškai nieko.“
Tačiau po pasakiško medaus mėnesio Dubajuje ir Mauricijuje 2018 metų balandį Alexandra pastebėjo, kad Stuartui kartais sunku kažką atsiminti.
„Buvo keista, nes Stuartas darėsi užmaršus.“ – sako ji. – „Tik dabar prisimindama tą laiką suprantu, kad tai reikėjo priimti kaip išankstinį įspėjimą, bet tada maniau, kad jis tiesiog manęs nesiklauso. Sakydavau jam: „Stuartai, mes susituokę vos kelis mėnesius, bet jau esame kaip sena pora, kuri vienas kitą ignoruoja.““.
Kilo susirūpinimas
Alexandra ėmė vis labiau nerimauti dėl Stuarto „sumišusių minčių“ ir nusprendė užregistruoti jį pas gydytoją, kuris Stuartui išrašė antidepresantų.
„Man atrodė suprantama, kodėl gydytojas taip nusprendė.“ – sako Alexandra. – „Jam nieko neskaudėjo, jis blogai nesijautė, o dėl visos sumaišties su Amerika, vestuvėmis ir medaus mėnesiu gali būti, kad jam reikėjo laiko, kad prie visko priprastų.
Bet aš jį pažinojau, ir tikrai neatrodė, kad jis būtų nusiminęs, todėl vis galvojau, kad bėda ne čia. Viskas pasikeitė vos po dviejų dienų, kai Stuartas susirgo.
Alexandra tęsia pasakojimą: „Iškviečiau greitąją, atvažiavo medikai ir pasakė, kad viskas atrodo gerai, bet patarė geriau nuvažiuoti į ligoninę, nes kažkas vis dėlto jam yra.“
Vietos ligoninėje kompiuterinę tomografiją atlikę gydytojai pastebėjo anomaliją Stuarto smegenyse, todėl jis buvo greitai nukreiptas pas šios srities specialistus į Prestono ligoninę. Magnetinis rezonansas 2018 metų rugpjūčio 13 dieną patvirtino, kad tai – vėžys.
Tos savaitės penktadienį Stuartui jau buvo atliekama šešias valandas trukusi operacija, kurios tikslas buvo pašalinti kaip įmanoma daugiau auglio masės, o po dar dešimties dienų pora sulaukė tos žinios, kurios labiausiai bijojo.
„Gydytojai pasakė, kad Stuartui – agresyvus, nepagydomas, ketvirtos stadijos multiforminės glioblastomos vėžys.“ – sako Alexandra.
„Tai – agresyvi smegenų vėžio forma, kurios išgydyti neįmanoma. Buvo siaubinga. Gydytojas aiškino, kad Stuartas dėl to nekaltas. Jis sakė, kad tai nebuvo nulemta nesveiko gyvenimo būdo pasirinkimo, kad jam tiesiog labai nepasisekė.
Stuartui tai buvo pats baisiausias dalykas. Jis visada buvo vienas tų žmonių, kuriems sekasi, viskas jam visada baigdavosi gerai. Nusipirkęs loterijos bilietą jis devynis kartus iš dešimties ką nors laimėdavo. Save jis laikė žmogumi, kuriam šypsosi sėkmė. Išgirdęs gydytojo žodžius jis pasakė: „Ką gi, viskas, mano sėkmė baigėsi.“ Jis buvo sugniuždytas.“
Tvirtumas
Nepaisant liūdnų prognozių, Alexandra sako, kad Stuartas herojiškai gydėsi – jie niekada nesiskundė ir nepanikavo.
„Gydymo metu jo išvaizda pasikeitė drastiškai – atletiškas ir lieknas vyras greitai priaugo svorio, nes vartojo steroidus, jam nuslinko plaukai.“ – pasakoja ji. – „Tai buvo dar vienas žiaurus dalykas, su kuriuo jam teko susitaikyti, bet jis įveikė net ir tai.“
Stuartas iškentė šešias skausmingas rentgenoterapijos ir chemoterapijos savaites po operacijos, o gydymas buvo baigtas 2018 metų lapkričio 7 dieną, per jo trisdešimtąjį gimtadienį.
„Kai gydymas baigėsi, mes galėjome trumpam išvažiuoti pailsėti į Budapeštą – kelionę buvau rezervavusi dar prieš viskam prasidedant. Iš to laiko turiu daugybę nuostabių prisiminimų.“ – sako Alexandra.
Deja, po dar mėnesio Stuartui vėl prasidėjo galvos skausmai, o kitas magnetinis rezonansas 2019 metų sausio mėnesį parodė, kad navikas ir vėl išaugo. To paties mėnesio pabaigoje gydytojai atliko dar vieną naviko šalinimo operaciją ir Stuartas pradėjo dar vieną chemoterapijos ciklą. Jis dar kelias savaites praleido ligoninėje, tada buvo išleistas namo, bet po 24 valandų ir vėl grįžo į ligoninę, kur pasiliko iki pat kovo pabaigos.
„Kai galiausiai jis grįžo namo, stengėmės kaip galėdami geriau išnaudoti likusį laiką.“ – sako Alexandra. – „Eidavome pavedžioti mūsų šuniuką Hooper, ir visą tą laiką Stuartas buvo labai energingas – jis keldavosi kasdien prieš septynias, nusiprausdavo duše ir apsirengdavo ir manęs klausdavo: „Gerai, ką veiksim šiandien?““
2019 metų gegužės 19 dieną pora buvo pakeliui į restoraną pietauti su draugais, kai Stuartą ištiko priepuolis ir jis mirė.
„Priepuoliai jį ištikdavo jau daugelį mėnesių, gydytojai mums sakė kviesti greitąją, jei priepuolis nepraeitų per ilgiau nei penkias minutes.“ – pasakoja Alexandra. – „Jau buvome automobilyje, važiavome iš stovėjimo aikštelės, bet Stuartas atrodė prastai. Paskambinau jo tėvams, kurie buvo netoliese, ir jie jau važiavo link mūsų. Kai jie atvažiavo, Stuartą ištiko priepuolis ir iškvietėme greitąją. Kartu su jais buvo jo sesuo Heather su savo sužadėtiniu Chrisu, jis su keliais kaimynais dar bandė jį gaivinti, bet nebegalėjo jo išgelbėti. Buvau sugniuždyta, bet kita vertus, gerai, kad viskas baigėsi būtent taip, nes Stuartas labiausiai bijojo būti prikaustytas prie lovos ir negalėti savimi pasirūpinti.“
Per pirmąsias Stuarto mirties metines Smegenų vėžio tyrimų asociacijos renginyje Alexandra sakė, kad tyrimams desperatiškai reikia daugiau lėšų.
„Iki Stuarto diagnozės apie tai visiškai nieko nežinojau.“ – sako ji. – „Dirbau slaugytoja, todėl tokiuose dalykuose turėjau patirties, bet konkrečiai apie Stuarto ligą nežinojau visiškai nieko. Kai sužinojome, kad tai – smegenų vėžys, iš pradžių ėmėme prisiminti gerai pasibaigusias istorijas, apie neįtikėtinas Russello Watsono ir Nicki Chapman išgijimo istorijas. Bet tokių žmonių kaip Stuartas – tų, kurie neišgijo – jų istorijos pranyksta. Mes žinojome, kad jo liga reta, bet kuo daugiau domėjomės, tuo labiau aiškėjo, kad iš tiesų smegenų vėžys nužudo daugiau vaikų ir suaugusiųjų iki 40 metų nei bet kuri kita vėžio rūšis.“
