Dar praėjusių metų rudenį Dalius vežėsi šiuos apdovanojimus į po 34 metų įvykusį susitikimą su kartu Afganistane tarnavusiais kolegomis, vykusį Taškente, o šiandien jie jau pristatyti Rusijos ambasadai.
D. Didikai 55-eri, tačiau viską, ką teko patirti tarnaujant Sovietinės armijos kariniuose daliniuose, jis prisimena lyg tai būtų visai neseniai – tai, kas daroma Ukrainoje, sako jis, vyksta taip pat, kaip ir tuomet, kai jis tarnavo Afganistane. Karus pradeda politikai, o labiausiai kenčia jų įsakymus vykdantys kariai. Šauktiniai tėra „patrankų mėsa“, o stipriausias ginklas armijoje – propaganda.
Išsiuntė tarnauti į Afganistaną
Kai Lietuva per jėgą buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą, niekas jaunų vaikinų neklausė, nori jie tarnauti ar ne – tai buvo privaloma. Nebūdavo klausiama ar paisoma nuomonės kur ir kokiuose daliniuose norėtum tarnauti. Sulaukęs 18 metų, jaunas ir energingas vaikinas buvo pašauktas tarnauti.
Daliaus mama tuomet dirbo medicinos įstaigoje, todėl visais įmanomais būdais bandė gauti dokumentus, kad sūnus tarnybai netinkamas. Tik, kaip sako pats vyras, buvo jaunas ir ambicingas, nuėjęs į paskutiniąją medicininę komisiją, kad būtų nuspręsta, ar jis tinkamas tarnybai, vyras pats išrėžė: „Aš noriu tarnauti“, nors pateikti dokumentai rodė kitaip.
„Ir dabar nesuprantu, kodėl taip pasielgiau. Tuo metu man atrodė, kad kitaip pasielgti būtų negarbinga. Greičiausiai, kad nespėčiau persigalvoti, kaip dabar atsimenu, 1985 metų balandžio 15 dieną gavau į rankas šaukimą, kad turiu atvykti pasiruošęs tarnybai balandžio 17 dieną“, – pasakojo pašnekovas.
Dalius tuomet gyveno Alytuje, iš kur būrys šauktinių ankstų 1985 m. balandžio 17-osios rytą buvo nuvežti į paskirstymo punktą Vilniuje, iš ten, kartu su suformuota nauja grupe šauktinių iš visos Lietuvos, traukiniu pasiekė Rygą. Iš Latvijos sostinės lėktuvu buvo nuskraidinti į Taškentą, iš kur dar parą traukiniu keliavo į Turkmėniją:
„Turkmėnijoje sužinojome, kad ten bus mūsų mokomoji bazė, kurioje būsime apmokomi pusę metų ir toliau paskirstyti po visą Tarybų Sąjungą. Gavosi šiek tiek kitaip – po trijų savaičių apie 10-20 vyrų iš mokomojo pulko, tarp jų ir aš, turėjome atlikti papildomą medicininę apžiūrą, po kurios, bevartydamas medicininę knygelę, jos gale radau antspaudą: „Tinkantis tarnybai Afganistano demokratinėje respublikoje“.“
Karininkai įtikinėjo, kad tai visiškai nieko nereiškia ir žadėjo, kad dalis karių bus išsiųsti į Vokietiją ir Vengriją, paskirstyti po kitas Sovietų Sąjungos tarnybos vietas ir tik nedidelė dalis paklius į Afganistaną.
Deja, tikrovė buvo kitokia – į Afganistaną išskrido visi. Sovietinė propaganda skelbė, kad tarybiniai kariai Afganistane padeda vietiniams, teikia „internacionalinę pagalbą“, tvarko infrastruktūrą bei atlieka kitus taikius darbus.
Skubėjo gelbėti Ukrainoje likusių giminių
Deja, tikrovė buvo kitokia – į Afganistaną išskrido visi. Sovietinė propaganda skelbė, kad tarybiniai kariai Afganistane padeda vietiniams, teikia „internacionalinę pagalbą“, tvarko infrastruktūrą bei atlieka kitus taikius darbus.
Pagrindinė užduotis, kurią teko vykdyti Daliui su kolegomis – saugoti Dželalabado oro uostą. Vos išlipus iš lėktuvo iš tolumoje esančių kalnų pusės pasigirdo sprogimai. „Tuomet supratom, kad nelabai turėsim laiko medelių sodinimui ir mūsų pareigos bus kitokios“, – pridūrė pašnekovas.
27 mėnesiai tarnybos, iš kurių 26 praleisti Afganistane. Raudonosios žvaigždės ordinas ir medalis „Už narsą“ – atlygis už nepriekaištingą tarnybą ir kovinių užduočių įvykdymą. Ilgus metus šie apdovanojimai užėmė garbingą vietą Vilniaus karo Afganistane veteranų sąjungos muziejuje, kaip prisiminimas apie tai, ką teko patirti tarnybos Afganistane metu.
Vasario 24 dieną sužinojęs, kad Rusija pradėjo vykdyti „tikslinę karinę operaciją“ Ukrainoje, pats, savo laiku vykdęs „internacionalinę pagalbą“ Afganistane, Dalius puikiai suprato, kad prasideda karas, tik šįkart karo zonoje buvo ne pats Dalius, o jo giminės.
„Kadangi Ukrainoje gyvena mano giminės, per „Telegram“ socialinį tinklą susisiekiau su pusbroliu, jis gyvena Kyjive. Jis sakė: „Mus apšaudo, mes nežinom, kas bus toliau“. Pasakiau, kad jei reikės kažkokios pagalbos, jog kreiptųsi“, – netolimos praeities įvykius prisimena D. Didika.
Vakare Dalius sulaukė pusbrolio skambučio, kad jis su žmona pasitraukė iš Kyjivo į sodybą, esančią už keliasdešimt kilometrų nuo Ukrainos sostinės, kur gyvena jo mama, Daliaus teta.
Teta palikti šalį griežtai atsisakė, tačiau D. Didikos pusseserė, kartu su mažamečiais vaikais, bei dar viena šeima, nusprendė ieškoti saugaus prieglobsčio ir palikti gimtinę.
„Keliavo jie tikrai labai sunkiai, iki sienos važiavo net keturias paras. Atvažiavus prie sienos, ten buvo apie 30 kilometrų eilė. Tiesiog palikti mašiną ir eiti 30 kilometrų – tai tikrai per didelis atstumas. Užtruko laiko, kol prie privažiavo iki sienos – vaikai buvo pervargę, visi susirgo“, – pasakojo vyras.
Vaikus pavyko nugabenti į vietinio miestelio ligoninę, tačiau vietos mašinų eilėje jie palikti negalėjo – tai buvo vienintelis šansas išvykti iš karo alinamos gimtinės. Visi vaikai, nors ir su pakilusia temperatūra, po sulašintos vaistų dozės, sugrįžo į automobilius:
„Kai sužinojau, kad jiems liko 5 kilometrai iki sienos, pagalvojau, kad per naktį ją pravažiuos, tuomet paprašiau sūnaus pagalbos ir mes išvažiavome automobiliu Ukrainos-Lenkijos sienos link. Jau būnant netoli Varšuvos pusseserė pranešė, kad kirto sieną. Sakiau, pailsėkit, kelios valandos ir būsim, jie sakė ne, mes norim kuo greičiau bėgti.
Važiavome jiems priešais iki sutartos vietos. Susitikus, sūnus sėdo prie jų automobilio vairo, kadangi to automobilio vairuotoja po keturių praktiškai bemiegių parų jau fiziškai negalėjo vairuoti. Pakeleivius su jų automobiliu palikome Varšuvoje, toliau vienu automobiliu važiavome į Lietuvą.“
Atsisakė sovietinių karinių apdovanojimų
Nuovargis ir neviltis, tai Dalius matė savo giminaičių ir jų draugų akyse. Kelyje į Vilnių išsikalbėjus, jų patirtys spaudė širdį – tai žmonės, iškeliavę kone taip, kaip stovėjo, be daiktų, kai kurie be dokumentų, palikę namus, kuriuos nežinia kada vėl išvys.
Sėkmingai pasiekus Vilnių, Daliaus pusseserė su vaikais, po kai kurių formalumų, susijusių su dokumentų tvarkymu Ukrainos konsulate, iškeliavo pas Norvegijoje gyvenančius gimines.
Daliaus galvoje ėmė suktis mintis, kaip jis galėtų išreikšti nesutikimą su tuo, ką rusų kariai daro Ukrainoje.
„Pradėjau mąstyti, kad 21 amžius ir vyksta karai, kaip niekas nesikeičia – tas pats įžūlus melas, propaganda. Toptelėjo mintis, kad savo pilietinį protestą galėčiau išreikšti grąžindamas savo kovinius apdovanojimus šalies, kuri man juos įteikė, oficialiam atstovui – Rusijos ambasadai“, – apie sprendimą grąžinti apdovanojimus pasakojo D. Didika.
Išsakęs mintį apie tokią idėją, jis sulaukė palaikymo ir iš sūnaus, ir iš kai kurių Vilniaus karo Afganistane veteranų sąjungos narių. Sprendimas nebuvo lengvas, tačiau apgalvotas ir tvirtas.
D. Didika parašė laišką, kuriame paaiškino, kodėl grąžina gautus apdovanojimus, sudėjo juos į dėžę ir registruotu laišku išsiuntė Rusijos ambasadai Vilniuje. Šiandien jis sako, kad siunta jau pasiekė gavėjus.
„Nežinau, kaip jie toliau pasielgs su jais. Aš manau, jei šalis vertina savo pačios įteiktus apdovanojimus, jie neturėtų visko demonstratyviai išmesti, o priimti, skirti garbingą vietą, galbūt kariniame archyve ar kur kitur.
Jeigu grąžintų, nors tuo abejoju, spręsčiau, ką daryti toliau“, – sako jis ir priduria, kad koviniai apdovanojimai, vis dėlto, reikšmingi, tad jaučiasi pasielgęs teisingai juos grąžindamas ir taip išreikšdamas nesutikimą su Rusijos vykdomais veiksmais Ukrainoje.
Nors ir nesitiki, kad daiktai bus grąžinti, jei taip nutiktų, viena iš minčių Daliaus galvoje – aukcione parduoti apdovanojimus ir uniformą, o gautus pinigus paaukoti Ukrainai.
