„Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ viešėjusi ekspertė sako, kad tėvai dažnai nuvertina savo vaidmenį vaikų pasirinkimuose – o moksliniai tyrimai aiškiai rodo priešingai.
„Moksliniai tyrimai sako, kad tėvų ir vaikų pokalbiai yra tiek svarbūs, kad tie vaikai, kurie sužinojo iš tėvų apie psichoaktyviųjų medžiagų pavojų, yra mažiau linkę jas vartoti negu tie vaikai, kurie tokių žinių iš savo tėvų negavo“, – pabrėžia E. Pridotkienė.
Pusė tėvų nesuvokia savo vaidmens
Prevencija – įvairių priemonių rinkinys, padedantis užkirsti kelią tokių medžiagų vartojimui. E. Pridotkienė sako, kad tai gali būti neigiamų nuostatų apie psichoaktyviąsias medžiagas formavimas, sveikos gyvensenos, gyvenimo įgūdžių lavinimas, žinių suteikimas.
„Dažniausiai manoma, kad mokykloje mokiniai tų žinių tikrai gauna pakankamai – taip ir yra iš tikųjų, bet pamirštame, kad svarbų vaidmenį atlieka ir tėvai“, – pabrėžia laidos viešnia, pridurdama, kad Lietuvoje tėvų įsitraukimas į prevenciją – gan pasyvus.
Kaip rodo prieš porą metų atlikta Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento tėvų apklausa, tik 55 proc. tėvų mano, kad jų vaidmuo reikšmingas vaikui priimant sprendimą, vartoti ar nevartoti.
Paklausta, kokios galėtų būti to priežastys, E. Pridotkienė teigia, kad vieni galvoja nesantys specialistai, kad galėtų kažką aiškinti ir lemti vaikų pasirinkimus, kiti mano, kad apie visa tai informaciją vaikai gauna mokykloje ir tai – ne tėvų atsakomybė, trečia grupė paprasčiausiai nežino, kaip kalbėti su vaiku, koks yra jų, kaip tėvų, vaidmuo.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro atliktas tyrimas, apimantis Vilnių, parodė ir kitokią statistiką – 14 proc. vaikų teigė alkoholio gavę iš savo šeimos narių. Išaugusį besikreipiančiųjų pagalbos skaičių pastebi ir RPLC specialistai, tik, kaip pastebi pašnekovė, dažnu atveju jaunuoliai būna ne priklausomi – kreipiamasi dėl pavojingo vartojimo.
„Čia tėvams reikia suprasti ir prisiminti vieną dalyką, kad kuo anksčiau vaikai pradeda vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, tuo labiau didėja tikimybė, kad priklausomybė išsivystys anksčiau. Todėl čia, šitoje vietoje, labai svarbu didinti tėvų sąmoningumą, vaidmenį formuojant visas vertybes, nuostatas apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, psichologinį atsparumą“, – pabrėžė ji.
Kodėl vaikai pradeda vartoti psichoaktyviąsias medžiagas?
Kad būtų lengviau kalbėtis daugeliui nelengvomis temomis, RPLC yra parengusi 10 informacinių videofilmų, skirtų tėvams, vaikų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos tema. Vis dėlto vienas pirmiausiai kalbant apie šias medžiagas tėvams kylančių klausimų – kaip atpažinti, kad vaikas jas vartoja?
E. Pridotkienė pažymi, kad pirmiausia reikia suprasti, kas gali paskatinti tai daryti. Pirmiausia, anot jos, vaikai ir paaugliai yra tokio amžiaus, kai norisi pabandyti tai, kas dar neišbandyta, patirti kažką naujo – čia atsiranda terpė psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui, ypač kai jos yra prieinamos.
Įtakos turi ir socialinė aplinka, noras įtikti, prisitaikyti, be to, vaikai ir paaugliai neretai jaučiasi „nemirtingi“ – galvoja, kad jei ir pabandys, nieko blogo nenutiks.
„Iš kitos pusės, galime suprasti, kad vaikams ir paaugliams kyla nerimas, stresas, jo daug patiria vaikai, jie būna labai intensyvūs ir jie gali ieškoti būdo, kaip nusiraminti.
Dar vienas dalykas – tai yra laisvalaikis. Kartais mes nepagalvojam, kad vaikai neturi tinkamo laisvalaikio praleidimo ir iš karto čia atsiranda niša psichoaktyviosioms medžiagoms atsirasti“, – kitas priežastis išvardijo specialistė.
Kaip atpažinti, kad vaikas vartoja narkotikus?
Kalbėdama apie tai, kaip atpažinti, pašnekovė sako, kad kartais galime fiziškai aptikti medžiagas kuprinėje ar vaikui grįžus namo užuosti kvapą, matyti, kad jis apsvaigęs. Vis tik daugiausia dėmesio ji pataria kreipti į vaiko elgesį:
„Vartojant psichoaktyviąsias medžiagas iš tikrųjų gali kristi pažangumas moksluose, vaikai gali taip atsiriboti nuo tėvų, nuo mokytojų, toks tarsi prarandamas ryšys su aplinka. Gali sutrikti dėmesys, mąstymas, jam sunku susitelkti kažkur, kažkokie savižalos elementai gali atsirasti.“
Staiga iki tol tarsi normaliai besielgęs vaikas gali pradėti manipuliuoti, apgaudinėti, net vogti – būtina atkreipti dėmesį į bet kokį elgesį, kuris nebūdingas vaikui.
Nors tai nebūtinai rodo, kad vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, bet tokius ženklus reikia pastebėti. Pastebėti, anot E. Pridotkienės, čia yra raktinis žodis, nes neretai tėvai nenori to pastebėti, priimti ir ignoruoja.
Patarimai, kaip kalbėti su vaikais
Atpažinus ženklus, svarbi ir tinkama reakcija. Natūralu, kad pirminė reakcija gali būti šokas ar panika, bet specialistė pabrėžia, kad pirmoji taisyklė – niekada nekalbėti su vaikais, kai patys esame susijaudinę, nes pokalbis nebus sėkmingas.
„Kita taisyklė yra pasiruošti pokalbiui. Mes jau turim žinoti, ką mes pasakysime vaikui ir kaip tą pokalbį užbaigsime, ką mes jam pasiūlysime. Kaip bebūtų sunku, turime pagalvoti: kaip aš reaguosiu į vieną, į kitą jo pasakymą, ką aš jam galiu pasiūlyti vienu ar kitu atveju. Toks pasiruošimas padės kontroliuoti pokalbio eigą“, – komentavo E. Pridotkienė.
Užmezgus pokalbį, neužpulkite vaiko kalnu klausimų – leiskite jam kalbėti ir daugiau reaguokite į tai, ką jis sako. Klausimai bus neišvengiami, tačiau specialistė pataria skatinti vaiką savo žodžiais papasakoti, kas atsitiko, jei vaikas nekalba – išsakyti savo jausmus, kad pasikeitęs elgesys kelia nerimą, vaikas rūpi, todėl norima pasikalbėti, kad atžala jaustų ne smerkimą, o rūpestį:
„Dar viena taisyklė, kurią tėvai turi prisiminti – nereikia klausti, kodėl. Jeigu mes paklausim: „Kodėl tu vartoji?“, tai vaikui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, iš karto kyla gynybinė reakcija, <...> Tą „kodėl“ geriau išbraukti žodį, geriau klausti: o kaip, o kur, o ką – švelnesnius.“
Pokalbis turi būti empatiškas, atviras, kad vaikas jaustųsi saugus, kitu atveju nesulauksite atsakymų – vaikas užsivers ir nieko nepasakos. Galiausiai, E. Pridotkienė primena kalbantis niekada neieškoti kaltų – veiksmas jau įvykęs, todėl svarbu fokusuotis į sprendimo būdus.
Geriausias būdas užbaigti tokį pokalbį konstruktyviai – mažo sprendimo pasiūlymu, pavyzdžiui, paklausti, ar su vaiku galėtumėte nueiti ir bent kartą pasikonsultuoti su specialistu, įsivesti taisyklę, kurios bus laikomasi šeimoje.
„Pirmas pokalbis turėtų būti toks empatiškas, geranoriškas, su aiškia užduotimi, ką mes susitarėme, ką mes darysime pabaigoje. Ir, aš manau, tikrai visiems tėvams pavyks“, – patarė ji.
Nebijokite kreiptis pagalbos
Po pirmojo pokalbio gali kilti klausimas: o kas toliau? E. Pridotkienė pabrėžia, kad pirmiausia tėvams svarbu dirbti su savimi, o nežinant, kaip elgtis – kreiptis pagalbos į specialistus: paskambinti ir pasikonsultuoti su RPLC specialistais, kreiptis į psichikos sveikatos centrus, šeimos gydytoją, mokyklos psichologus ir socialinius darbuotojus, paskambinti į „Tėvų liniją“:
„Jeigu apibendrintai sakyti, ką daryti tėvams, tai pirmas ir pagrindinis dalykas yra taisyklės. Jeigu mes su vaiku susitariam, kad yra tam tikros taisyklės, nes dabar tas pasitikėjimas truputėlį pas mus išsibalansavęs, mes, pavyzdžiui, susitariam, kad tu grįžti namo tam tikrą valandą, kad aš tau dažniau paskambinsiu.
Kiekvienas turi savo namų taisykles ir tada tėvai tiesiog kantriai laukia ir žiūri, ar vaikas laikosi tų taisyklių, ar tėvai laikosi tų taisyklių, ar matomas pokytis vaiko elgesyje, ar jis eina į tą santykį, ar jau reikia gilesnės pagalbos vaikui.“
E. Pridotkienė pastebi – daugelis tėvų mano, kad niekada savo gyvenime nesusidurs su šia problema, todėl nekalba su savo vaikais šia tema, tačiau realybė kitokia ir kalbėti apie psichoaktyviąsias medžiagas ir jų pavojų – būtina.
Tyrimai rodo, kad kalbėti apie tai reikėtų pradėti jau labai ankstyvame amžiuje, vaikui esant 6–7 metų, pritaikant jiems suprantamą kalbą. Specialistė sako, kad nereikia pasisodinti vaiko ir jam aiškinti, kuo blogai rūkymas ar alkoholis – kartais tokie klausimai vaikui kyla natūraliai, stebint aplinką, tuomet tėvų darbas – pateikti aiškius atsakymus, kad rūkymas, alkoholio vartojimas kenkia sveikatai, aiškiai atskirti, kad suaugusieji tai gali daryti, bet jiems tai vis tiek kenkia, o vaikams – griežtai draudžiama.
Tėvams – priminimas pasikalbėti su vaikais apie psichoaktyviųjų medžiagų pavojus
Pokalbis su vyresnio amžiaus vaiku gali atrodyti sudėtingesnis. Kad būtų paprasčiau, E. Pridotkienė pataria laikytis kelių taisyklių. Pirmiausia reikia rasti pokalbiui tinkamą laiką ir vietą (pavyzdžiui, pasivaikščiojimo metu ar važinėjant dviračiais).
Sugalvokite ir tai, kaip vaikui pranešite, kad laukia toks pokalbis, kaip įeiti į temą, pavyzdžiui, atsispiriant nuo žiniose matytų nerimą sukėlusių atvejų, kai apsinuodija paaugliai, arba būti atviriems ir pasakyti, kad kalbėti apie tai nesmagu, tačiau norima kalbėtis, sužinoti, ką vaikas žino apie psichoaktyviąsias medžiagas:
„Jeigu mes pasakysime vaikui: „Žinai, aš vakare su tavim norėsiu pakalbėti apie narkotikus“, kaip kartais būna, tas vaikas iš streso vargšas pusę dienos apie tai galvos – tokios klaidos tikrai nereikėtų daryti.“
Prieš pradedant pokalbį apgalvokite ne tik tai, kaip ir apie ką kalbėsite, bet ir kaip reaguosite, jei vaikas pasakys, kad yra bandęs psichoaktyviųjų medžiagų. „Turim pagalvoti ruošiantis pokalbiui ir apie tai, nes nuo tos pirminės reakcijos iš tikrųjų priklausys, ar jis kada nors išvis gyvenime kalbės su mumis šia tema“, – aiškino RPLC Metodinio vadovavimo ir monitoringo skyriaus vedėja.
Svarbiausia, kad pokalbis būtų atviras, empatiškas ir vaikas jaustųsi saugus dalintis savo žiniomis ir patirtimis. O jei pritrūksite atsakymų, neišsigąskite – natūralu, kad ir tėvai turi atsakymus ne į visus klausimus, tokiu atveju jų galite ieškoti kartu su vaiku.
Visą „Žinių radijo“ laidą „Ekspertai pataria“ galite žiūrėti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
