Tarptautinę slaugytojų dieną Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos pakvietė į nuotolinį pokalbį su ligoninės Infekcinių ligų centro slaugytoja Violeta Senavaitiene ir Akušerijos ir ginekologijos centro akušere Laima Plungiene.
Laima, kaip jūs nusprendėte tapti akušere?
Laima: Aš nuo pat vaikystės galvojau, kad visada būsiu medikė ir niekada negalvojau apie jokią kitą profesiją. Labai mėgdavau žaisti, gydyti savo žaislus, tik vaikystėje dar nesupratau, kas yra gydytojas, akušeris ar slaugytojas – man visi atrodydavo ligoninės darbuotojai baltomis kepurėmis.
Mane tas labai žavėjo ir aš net trečioje klasėje rašinyje parašiau, kad dirbsiu ligoninėje. Kai baigiau mokyklą, reikėjo apsispręsti ir nusprendžiau, kad būsiu akušerė. Tuo labai džiaugiuosi, niekada nesigailėjau ir manau, kad mano pasirinkimas yra teisingas.
Ar kada nors buvote nukrypusi nuo šios profesijos?
Laima: Buvau. Buvau dirbusi jau penkerius metus ir pagalvojau, kad gal reikia kažką keisti, nes medicinoje atlyginimai yra nedideli, darbas atsakingas, trunkantis ir naktimis, o kažkiek kenčia ir šeima. Pagalvojau, kad pakeisiu profesiją ir universitete baigiau viešojo administravimo specialybę. Parsinešiau diplomą, įdėjau į stalčių ir niekada neišsiunčiau nei vieno savo CV. Nusprendžiau, kad mano kelias yra akušerija. (šypteli)
Violeta, o kaip jūsų gyvenime atsirado slaugytojo profesija?
Violeta: Iš tiesų giminėje neturėjome nei vieno giminaičio mediko, todėl ne vieną kartą buvo kalbėta tiek su mama, tiek su kitais giminaičiais, kodėl būtent aš pasirinkau šią profesiją.
Vaikystėje labai daug sirgau ir nemažai laiko teko praleisti gydymo įstaigose, kur slaugytoja buvo geriausia draugė, užtarėja ir globėja. Jos man tiek daug paliko šiltų prisiminimų, kad namuose visada žaisdavau ligoninę: visos lėlės buvo išgydytos, meškinas nuo suleidžiamų „lašelinių“ nespėdavo išdžiūti.
Labai laukiau savo šešioliktojo gimtadienio, kad galėčiau dirbti ligoninėje, tuomet susiradau darbą Vilniaus gimdymo namuose, todėl slaugytoja dirbau jau nuo šešiolikos metų. Kai reikėjo eiti ruoštis dvyliktos klasės egzaminams, kolegės visos kartojo, kad gavo ančiuką, o čia štai išleidžia į gyvenimą gulbę, žinančią, ko nori. Nei akimirkos nesudvejojau, kai rinkausi slaugytojos specialybę, man ji buvo labai įdomi.
Žinoma, kaip ir Laimai, gyvenime buvo tas tarpas, kad galvoji kažką pakeisti, ekonomikos fakultete baigiau verslo ir vadybos bakalaurą, tačiau vis tiek grįžau į savo sritį, buhalterija manęs nesužavėjo. Taip pat, kai buvau motinystės atostogose, baigiau teisės ir valdymo magistrą, tikrai dėl to nesigailiu, tas man davė daugiau galimybių ir žinių.
Neretai pacientai neišdrįsta paklausti kažko pas gydytoją, tuomet jie visą laiką kreipiasi į slaugytoją. Tada bandai laviruoti, būni tarpinis jungiklis tarp gydytojo ir paciento. Bandai su gydytoju susitarti, esi tarpinė jungtis, kuri atlieka jungiamąjį ryšį.
Laima: Iš tiesų mes su pacientėmis gimdyklose praleidžiame didelę laiko dalį ir mes pačios turime atsakyti į jų klausimus, mokėti komunikuoti, pabendrauti, psichologiškai padėti žmogui. Negaliu pasakyti, kad esame tarpinė grandis, bet tikrai praleidžiame ne po keletą, o po keliolika valandų gimdyklose ir visada esame su tuo žmogumi.
Laima ir Violeta, kiek metų jau esate akušerė ir slaugytoja?
Laima: Dirbti pradėjau po baigimo, tuo metu akušerės etato dar nebuvo. Buvo pirma tarybinė ligoninė, kuri vėliau buvo pervadinta į Šv. Jokūbo ligoninę, ten pradėjau dirbti akušerine operacine instrumentatore. Atidirbau metus laiko iki motinystės atostogų ir metus laiko po jų. Kai grįžau, mane iš karto priėmė dirbti į gimdyklą ir gimdykloje, galima sakyti, jau dirbu 25-erius metus. Žinoma, mes vis keičiamės, nedirbame ištisai, bet didžiąją dalį laiko vis tiek praleidžiame gimdyklose. Mes dirbame ir pogimdyvinėse palatose, ir priėmime. Yra daug darbų ir jų pobūdžio pasikeitimų.
Violeta: Tokiu dideliu darbo stažu negaliu pasigirti, gydymo įstaigose dirbu dvylika metų. (šypteli)
Galbūt pamenate, kuris įvykis buvo pats nuotaikingiausias per visus darbo metus?
Laima: Man įstrigo pirmasis gimdymas, kurį aš pamačiau. Negalėjau pati savęs suprasti ir iki pat šiol nesuprantu, kaip man taip galėjo atsitikti. Pirmame kurse kartu su dviem grupiokėmis atėjome į Šv. Jokūbo ligoninę praktikai, stebėjimui. Kai pamačiau pirmą gimdymą savo gyvenime, mane draugės vos spėjo privesti prie lango, kad galėčiau įkvėpti oro, tuomet man buvo vienintelė mintis – kaip aš galėsiu dirbti? Vaiko gimimas ir atėjimas į šį pasaulį man buvo kažkas nenusakoma.
O antrasis atvejis buvo, kai į gimdyklą pradėjo leisti vyrus ir visi jie atrodė tokie stiprūs, pasitikintys savimi. Buvo vienas toks vyriškis, galbūt net dviejų metrų ūgio. Gimdymo metu jis pasisuko į mane, paklausė, kur čia tualetas. Matau, kad jis nieko nesakęs išeina pro duris svirduliuodamas, o aš, būdama jauna akušerė, dar pagalvojau – atėjo toks blaivas, kaip jis čia spėjo. (juokiasi) Pasižiūriu, jis eidamas stveriasi už rankenos ir visas glemba, vos spėjau rankas pakišti, kad nenugriūtų. Toks nuotaikingas įvykis buvo ir vis dar galvoju, kad mes visą gimdymą turime atlaikyti, o štai vyriškiai tokie ne visada gali atlaikyti. (šypsosi)
Violeta: Prisimenu patirtį iš gimdymo namų, buvo laikas, kai į gimdyklas pradėjo leisti vyrus, tai tikrai tekdavo vyrus ir už durų palydėti, ir durų rankeną palaikyti, nes jau matydavai, kad trečią kartą prie alpimo, gal nereikia. (šypteli)
Laima: Aš visada dabar sakau vyrams, kad jeigu tik pajaučiate, jog jaučiatės negerai, tikrai nereikia būti gimdykloje. Mes neturime laiko rūpintis vyrais, mums svarbiausia yra mama ir nauja gyvybė, kuri ateina į šį pasaulį.
Violeta: Pas mus buvo tokia akušerė rusakalbė, ji vis gimdymus komentuodavo rusiškai. Vieną kartą ji pasakė tokį rusišką žodį, kurį aš supratau kaip uogos. Tiek stovėjau ir laukiau, kokios gi čia uogos bus. Galiausiai supratau, kad ji omenyje turėjo sėdmeninę pirmeigą, sėdmenis.
Man taip pat yra tekę dirbti ir stomatologijos klinikoje, pamenu buvo vienas vėlyvas vakaras ir mes daug dirbome. Staiga atsidarė durys, atėjo vyriškis su picomis ir pasakė, kad yra mūsų užsakymas, mes jam sakėme, kad nieko neužsisakėme, bet jis patikino, kad adresas tas, viskas sumokėta.
Paliko picas, o mes buvome tokios išalkusios... Pagalvojome, kad koks pacientas nutarė atsidėkoti. Kitą dieną girdime, kolegos kalba, kad vakar užsisakė picas ir niekas jų neatvežė, nors visi mes dirbame tame pačiame aukšte. Teko prisipažinti, kad čia mes jas suvalgėme. (juokiasi)
O ar yra išlikęs įvykis atmintyje, kuris graudina iki šiol?
Laima: Išskirti vieno atvejo aš gal ir negalėčiau, pas mus visada yra jautru. Kiekvienas naujos gyvybės, naujagimio atėjimas yra labai jautru. Kai tu matai, kad gimė sveikas kūdikis, abu verkiančius tėvus šalia, kartais net pats viduje laikai tą šiurpuliuką, atrodo, kad pats tuoj apsiverksi. Kiekviena diena yra labai jautri.
Violeta: Pats jautriausias aspektas mūsų darbe galbūt yra tas, kai tu matai, kad padarai viską, bet kova su gyvybe yra pralaimima. Kiekvienas žmogaus išėjimas yra labai jautrus. Tekę yra matyti ir jauno žmogaus išėjimą, matai, kad viskas yra padaryta, nebėra kitų būdų išgelbėti gyvybės, o prieš tave bėga tiesi balta linija... Kai pamatai jauną žmogų, gulintį prieš tave, nusvyra rankos, galvoji, ką dar galėjome padaryti? Tačiau kolegų dėka nusiramini ir suvoki, kad tikrai buvo padaryta viskas ir nebebuvo galimybės jam padėti. Aš iki gyvenimo galo prisiminsiu tą jauną merginą, kuri pralaimėjo kovą.
O kaip susitvarkote su krūviais, kai visos lovos užimtos, pacientų pilna, tų pačių gimdyvių. Kur randate vietos empatijai – prieiti, pakalbėti?
Laima: Manau, kad pacientas niekada neturi kentėti ir suprasti, kad pas mus nėra tuščios vietos. Tu atiduodi visą save, galbūt neišgersi kavos, nepavalgysi, bet atiduosi dėmesį pacientui. Dėmesys, dėmesys ir dar kartą dėmesys yra didžiulė pagalba. Žmogus neturi kentėti, kad skyrius perpildytas. Tu pavagi tą laiką iš savęs ir skiri jį pacientui.
Violeta: Pacientas neturi jausti tavo emocijų, nuotaikos, tu ateini į darbą ir turi už durų palikti visas emocijas. Jeigu kartais mes matome, kad kitai kolegei kažkas yra negerai, kažkas nutiko šeimoje, pakeliui į darbą ar galų gale tiesiog ji neišsimiegojo, tai stengiamės padėti, perimti jos dalį pacientų. Kartais žmogui užtenka valandos laiko pereiti iš vienos būklės į kitą. Galime ir klysti darbe, kažko nežinoti, nereikia to bijoti parodyti pacientui, su juo reikia kalbėti drąsiai.
