Lukui diagnozuotas cerebrinis paralyžius spazminė kvadriplegija – liga paveikė visas jo galūnes, taip pat diagnozuota epilepsija, silpnaprotystė. Dėl sunkios sveikatos būklės Lukas negali vykti ir į reabilitaciją, kuri itin svarbi.
Gydytojų žodžių nepamirš amžinai
Jurgita pasakoja, kad cerebrinis paralyžius – gimdymo traumos pasekmė. Praėjus vos parai po gimimo sūnus buvo miręs, laimei, medikams pavyko jį atgaivinti, tačiau kūdikių reanimacijoje mama iš medikų išgirdo žodžius, kurių nepamirš niekada.
„Kai jį atgaivino, man buvo pasakyta taip: „Jūsų sūnus gali likti neįgalus visam gyvenimui, bet mes to negalime patvirtinti“, – prisiminė J. Tiškovienė.
Vis tik, atrodė, kad viskas gerai, kaip ir priklauso, Jurgita su sūnumi nuolat lankėsi pas gydytojus, tik suėjus pusei metų ėmė pastebėti nerimą keliančius požymius:
„Šešių mėnesių pamačiau, kad jam kažkas yra negerai, kad jis nereaguoja, neima žaisliukų, nebando apsiversti, nelaiko galvytės – jis net nebandė to daryti.“
Apsilankius pas gydytoją, šis iškart nukreipė į raidos centrą sostinėje, ten teko praleisti nemažai laiko – tyrimai užtruko tris savaites.
„Ten man pasakė tokią prognozę, kad Lukas niekada nevaikščiosi, kad jis serga cerebriniu paralyžiumi. Pirmą kartą pragulėję ten tris savaites išgirdome daug diagnozių: kad gali būti epilepsija, spazminė kvadriplegija ir silpnaprotystė“, – kalbėjo mama.
Prieš trejus metus būklė ėmė drastiškai blogėti
Po ilgų tyrimų laukė ir pirmoji reabilitacija, iki kol Lukui suėjo 16 metų, kas pusę metų jie vykdavo į raidos centrą, be to, kas pusę metų lankydavosi ir sanatorijose, kur būdavo atliekama reabilitacija.
„Iki 16 metų visur važinėjome, paskui jis pradėjo lankyti specialią mokyklą Ukmergėje. Iš pradžių viskas lyg ir buvo gerai.
Lukui buvo suteikta daug paslaugų: kineziterapija, ergoterapija, logopedas, visos mankštos, tačiau kažkas ten nutiko, kažkas apsivertė, pasikeitė tvarka mokykloje ir Lukui teko atsisveikinti su mokykla – daugiau jos nebelankėme“, – apmaudo neslepia Jurgita.
J. Tiškovienė neslepia, kad prireikė laiko susitaikyti su sūnaus diagnozėmis, tačiau sako nežinanti, ar iki pat šiandien pilnai susitaikė su šia mintimi. O kasdien tampa vis sunkiau – prieš trejus metus Luko būklė pradėjo blogėti ir vis prastėja kone su kiekviena diena:
„Jam diagnozuota sunki ligos forma, paskirta visiška negalia. Jis nėra savarankiškas, jis priklausomas nuo slaugančio asmens. Jis negali pats pavalgyti, negali nueiti į tualetą – jis yra sunkus ligonis, gulintis ant patalo.“
Kad tik Lukas stiprėtų, du-tris kartus per savaitę į namus ateina kineziterapeutas ir ergoterapeutas, tačiau nemažai laiko Lukas būna labai vangus.
„Paralyžius padarė savo – kojytės yra labai sutrauktos, iškraipyti sąnariai, sunykę raumenys. Kraujospūdis pas jį irgi labai mažas, deguonies kiekis kraujyje labai žemas, padažnėjo epilepsijos priepuoliai“, – širdį išliejo J. Tiškovienė.
Kiekviena diena – su baime
Sūnų reikia nuo visko saugoti, nes bet koks didesnis garsas – kam nors nukritus ar sudužus, sulojus šuniui, trinktelėjus durimis, kam nors paskambinus į duris ar sukosėjus – ištinka epilepsijos priepuoliai:
„Šiandien jo būklė palyginus pakankamai gera, bet buvo dienų, kai buvo labai blogai, prasidėjo tokie stiprūs epilepsijos priepuoliai, kad, galvojau, jau viskas – jis visas pamėlynavo, kraujyje buvo deguonies badas, bijojau, kad neištiktų hipoksija. Kiekviena diena yra su baime, kad jo neištiktų epilepsijos priepuoliai.“
Moteris liūdnai priduria, kad prognozės šiai dienai nežinia, kokios, medikai nieko gero nežada, pas juos apsilankius tik ištaria: „Laikykis, kitaip nebus, stiprybės tau“. Tačiau ji pasiduoti neketina – deda visas pastangas, kad tik Lukas sustiprėtų.
Sustiprėti jam būtina dėl to, kad galėtų vykti į reabilitacijas. Kai sūnus dar buvo mažesnis, iš vieno gydytojo lūpų Jurgita išgirdo paraginimą niekada nesustoti lankyti reabilitacijų, nes jei nuolat dirbs, galbūt Lukas galės kažkiek pajudėti, apsitarnauti, pajėgs pats valdyti vežimėlį.
Kurį laiką kineziterapeutas rekomendavo leisti sūnui pabūti ramybėje, kad jis atsigautų, nes organizmas nepasiduoda jokioms mankštoms, apima dideli kūno skausmai, kuriuos tenka malšinti receptiniais vaistais nuo skausmo.
Vienintelis džiaugsmas, anot J. Tiškovienės, tas, kad sūnus yra šalia. Džiaugsmo suteiktų ir tai, jei sūnus sustiprėtų ir galėtų vėl vykti į reabilitaciją, ten dirbti ir stiprėti.
Ji nepraranda vilties, kad vieną dieną jų svajonės išsipildys, tačiau tam prašo neabejingų žmonių pagalbos. „Negaliu nuleisti rankų, nes čia yra mano sūnus, kovosiu už jį iki galo“, – tvirtai sako J. Tiškovienė.
Prisidėti galima žemiau nurodytais rekvizitais:
Gavėjas: Jurgita Tiškovienė; Banko sąsk. nr.: LT337300010145904534; Paskirtis: Luko sanatoriniam gydymui ir medikamentams
