Vakaras – įtempta „Jaunimo linijos“ savanorių dienos dalis, nes būtent šiuo metu juos užplūsta didžioji norinčių išsikalbėti ir rasti paguodą žmonių dalis. Per metus į liniją suplūsta daugiau nei 40 tūkstančių skambučių, tačiau atsiliepti pavyksta tik į maždaug 70 procentų. Tiems, kurie bijo kalbėti gyvai, linija siūlo vakarais veikiantį virtualių pokalbių galimybę – pagalbą chat‘u. Taip pat galima parašyti elektroninį laišką ir gauti savanorių atsakymą.
„Mes siekiam padėti žmonėms išsikalbėti. Suprantam, kad dauguma problemų, kurios slegia ir kurios kaupiasi, susideda, ir žmogus gali pradėti galvoti apie savižudybę, jei dažnai jaučiasi vienišas ir mano, kad nėra kas jį supranta ir kas galėtų jį palaikyti. Mūsų tikslas, kad savanoriai būtų tie, kurie girdi, kurie klausosi ir drąsina žmones kalbėtis apie ištikusius sunkumus“, – teigia „Jaunimo linijos“ Vilniaus miesto padalinio vadovė Alvyda Šinušaitė.
Kreipiasi ir vyrai
Savižudybė Lietuvoje skaudi tema. Nors pastebimas šios mirties priežasties mažėjimas, tačiau vis dar pirmaujame Europos Sąjungoje. Pagal savižudybių statistiką, Lietuva beveik 3 kartus lenkia ES vidurkį (11 savižudybių 100 tūkst. gyventojų).
Jau daugiau nei 10 metų „Jaunimo linijai“ priklausanti 31-erių Alvyda teigia, kad dažniausiai kreipiasi 16-30 metų žmonės, kurie tuo metu susidūrė su įvairiomis emocinėmis problemomis. Nors dažnai vyrauja nusistatymas, kad suaugęs žmogus turi kentėti tyliai ir pats spręsti savo problemas, tačiau Alvyda džiaugiasi, kad toks nusistatymas, nors ir pamažu, tačiau traukiasi, o labiausiai džiugina tai, kad į liniją kreipiasi daug vyrų.
„Mes pastebėjome, kad mums skambina daug vaikinų ir vyrų. Tai yra svarbu galvojant apie visuomenę ir visas tas stigmas, kad vaikinai neverkia ir kad jie nėra jautrūs. Labai svarbu, kad jie skambina, bando kalbėtis ir rasti supratimą, kurios artimoj aplinkoj galbūt nesulauks, jei draugai sako „ai, tai nesiparink, viskas čia gerai“, – sako Alvyda.
Dažniausios problemos
Savanorė 27-erių Saulė Zagreckaitė prie „Jaunimo linijos“ prisijungė prieš 3 metus. Jai teko atsiliepti į pačius įvairiausius skambučius, neišvengė ir tų, kuomet žmonės kreipėsi ieškodami paskutinės vilties. Savanorė pasakoja, kad vakaras yra pati aktyviausia dienos dalis: sulaukia gausybės skambučių, o prie telefono linijų budi daugiausiai savanorių.
Alvyda pasakoja, kad problemos, su kuriomis susiduria žmonės, nesikeičia. Dažniausiai paskambinusius žmones kamuoja įvairios su santykiais susijusius problemos, gyvenimo prasmės klausimai.
„Dažniausiai kreipiasi dėl santykių problemų, kurios yra įvairiausios: su tėvais, su draugais, romantiniai santykiai ir iš to kylantys nesusipratimai, problemos ar skauduliai. Neretai skambina ir dalinasi savo mintimis apie savižudybę: kad nori nusižudyti, nebemato prasmės gyventi. Per dieną pasitaiko 10 tokių skambučių“, – į „Jaunimo liniją“ besikreipiančių žmonių problemomis dalinasi Alvyda.
Nuo žaidimo iki pagalbos
Moterys neslepia, linija dažnai sulaukia ir pramogaujančio ar žaidžiančio jaunimo skambučių. Saulė pasakoja, kad tokių skambučių metu skundžiasi, kad yra mušami ar juos paliko mylimas žmogus, o fone girdisi juokas ar kiti balsai.
„Dažniausiai girdi iš fono, kad yra ne vienas ir su kažkokia kompanija bei pradeda juoktis, papasakoję kokią istoriją“, – teigia Saulė.
Tačiau moterys nepyksta dėl tokių skambučių. Netikrų pagalbos skambučių metu savanoriai vis tiek stengiasi paaiškinti, kokia yra „Jaunimo linijos“ paskirtis, ką galima gauti. Neretai iš skambučių išsivysto ir emocinės paramos pokalbis, kai jaunuoliui ar vaikui vis dėlto reikia išsikalbėti.
„Tai lyg ir toks būdas išsipasakoti, pasižiūrėti ar galima pasitikėti tuo žmogumi, kuris atsiliepia į skambutį. Iš pradžių paskambina ir pasijuokia, bet vėliau paskambina ir pasikalba. Kartais tas skambutis, kuris prasideda nuo žaidimo, gali pereiti iki to, kad dalinasi savo skaudžiomis patirtimis“, – pasakoja Alvyda.
Daugiau nei skambučių operatoriai
Skambučiai, kurių metu savanoriai išgirsta apie nenorą gyventi, yra dažnesni negu galėtume pagalvoti. Tokiais atvejais savanoriai nepuola perkalbinėti skambinančio žmogaus, jie stengiasi įsiklausyti ir padėti surasti dalykus, dėl kurių norisi gyventi.
„Iš pradžių pasigilinam, ar čia mintys, ar ketinimai, ar jis žudosi jau skambučio metu. Visų pirma, turim išsiaiškinti riziką. Kalbam apie jausmus, kokie tie, kaip su jais išbūna. Arba ar anksčiau yra buvę savižudiškų minčių, ką darė, ar kreipėsi kažkur pagalbos.
Stengiamės sužinoti žmogaus istoriją, dėl ko tai vyksta, kas veda iki tokių minčių, nes dažniausiai, tai nebūna viena problema. Būna daugiau skaudulių, kurie susideda ir taip prislegia žmogų, kad jis pradeda galvot apie savižudybę. Svarbu sužinoti, kas juos slegia ir kalbėtis apie tai“, – savanorystės patirtimi dalinasi Saulė.
Pasak jos, kiekvienas skambutis yra be galo svarbus, todėl būtina įsigilinti į žmogaus gyvenimą, suprasti, kaip jis gyvena, kokios problemos jį slegia, o po to reikia bandyti surasti tai, kas jo gyvenime yra gera.
„Bandome parodyti įvairiapusį pasaulį, kad viskas nėra tik juoda ir gali būti kitų spalvų, šviesesnių atspalvių. Pokalbyje labai padeda nuoširdumas, rūpestis, kai tu nuoširdžiai domiesi ir parodai, kad tai nėra tiesiog eilinis pokalbis. Mes dirbame iš idėjos, mes nesame tiesiog skambučių operatoriai“, – teigia Saulė.
Noras pamiršti skausmą
Saulei antrina ir Alvyda. Jos manymu, žmogus pradėjęs galvoti apie pasitraukimą iš gyvenimo, pradeda matyti savo gyvenimą labai siaurai ir tai atrodo, kaip vienintelis būdas pabėgti nuo jį kankinančio skausmo.
„Tos problemos, kurios spaudžia ir tas beviltiškumo jausmas, beprasmybės jausmas įrėmina ir žmogus dažniausiai nebemato, kas vyksta aplinkui ir nebemato plačiau, nemato, kad ne viskas taip siaura ir ne viskas taip juoda. Mūsų tikslas, padėti truputėlį išlaisvinti skaudulius, kurie susidėjo.
Neretai pats žmogus pradeda matyti, kad gal nėra gyvenime viskas taip juoda, bet yra ir kitų spalvų, kad gal „taip, man yra sunku ir aš galvoju apie mirtį, bet tas noras mirti yra ne noras tiesiog mirti, o noras nebejausti skausmo“. Tai atrodo, kaip išeitis, nebejusti varginančio skausmo. Mes stengiamės parodyti, kad vis dėlto gali būti kitų išeičių, bet mes nebandom moralizuoti ar sakyti, kaip kitas turi galvoti“, – pasakoja Alvyda.
Išdrįsti klausytis
Apie savižudybę sklando daugybė mitų. Pavyzdžiui, jeigu žmogus galvoja arba kalba apie savižudybę, tai jis tokiu būdu nori dėmesio. Tačiau toks įsitikinimas „Jaunimo linijoje“ dirbančiai Alvydai kelia tik gailią šypseną.
„Yra daug kitų būdų, kaip gauti dėmesio. Jeigu žmogus kalba apie savižudybę ir mirtį, visai tikėtina, jog jis ar ji apie tai ir galvoja.Todėl mes mokomės reaguoti į tokius žodžius ir to nenuleidžiame juokais.
Kuo toliau, dar labiau matau mūsų veiklos prasmę, kokie žmonės čia susiburia ir kaip iš tikrųjų mes galim vienas kitam būti neatsiejami ramsčiai, jeigu tik išdrįstam klausytis, drįstam vienas su kitu atvirai kalbėtis“, – mintimis dalijasi Alvyda.
Neretai pasitaiko, kad žmogus, kuris ieškojo pagalbos, savanoriams padėkoja ir pasako, kad jam buvo labai svarbu būti išklausytam ir gauti šią pagalbą.
„Jeigu buvo sunkus skambutis, pavyzdžiui, žmogus žudėsi pokalbio metu arba turėjo konkretų planą, kaip jis tai padarys, ir pokalbis su savanoriu tiesiog nutrūksta, būna, kad žmogus, kuris kalbėjosi parašo komentarą, kad man viskas gerai, savanoris man padėjo ir jaučiuosi geriau. Taip mums pavyksta suprasti, kad mūsų pagalba yra svarbi ir žmogus gavo ją, jaučiasi, kad jam ji buvo vertinga“, – teigia Alvyda.
Kaip padėti sau?
Užklupus sunkiam gyvenimo etapui žmogui gali kilti minčių apie savižudybę, tačiau laiku suteikta ar gauta pagalba gali padėti įveikti sunkumus.
Jeigu tokios mintys užklumpa nebe pirmą kartą, derėtų atsiminti, kas padėjo su jomis susitvarkyti anksčiau, kas padėdavo pasijusti geriau ir panaudoti šią patirtį dabartinėje situacijoje. Taip pat reikia kuo mažiau būti vienumoje: susitikti su savo artimaisiais ir praleisti su jais šiek tiek laiko, paskambinti savo draugams ar tiesiog išeiti pasivaikščioti, kur būtų kitų žmonių. Kalbėtis apie savo jausmus ir mintis, nes viso to nereikia išgyventi vienam.
Savižudybė yra impulsyvus veiksmas, tad pasirūpinkite, kad namuose nebūtų nieko, kuo būtų galima sau pakenkti. Atsiminkite – viskas yra laikina. Ateityje viskas gali būti kitaip, todėl svarbu ieškoti pagalbos, kuri leistų išgyventi šį periodą ir judėti toliau.
Kaip atpažinti, jog žmogui kyla juodžiausios mintys?
Apie savižudybę galvojantis žmogus dažnai yra kamuojamas labai prieštaringų jausmų. Jis gali jaustis pasimetęs, vienišas, išsigandęs, liūdnas, bejėgis savo beviltiškoje situacijoje, o vienintelį būdą, kaip to nebejausti, mato savižudybę. Tačiau tuo pačiu metu toks žmogus turi ir noro gyventi, nes dažniausiai jo tikslas – nebejausti, o ne numirti.
Svarbu nepamiršti, jog apie savižudybę galvojantis dar nėra nusprendęs mirti, jis jaučiasi sumišęs, nemato kitų išeičių, tačiau giliai viduje neretai tikisi būti išgelbėtas, tad vienokiais ar kitokiais būdais gali pranešti apie savo mintis.
Pirmiausia apie savižudiškas mintis gali signalizuoti žmogaus pasikeitusi savijauta. Jis gali atrodyti apimtas nevilties, liūdnas, užsisklendęs, pesimistiškas. Pasikeitusi savijauta gali atsispindėti ir jo elgesyje: jo gali nebedominti anksčiau mėgta veikla, jis gali atrodyti viskam abejingas, apsileisti ar elgtis rizikingai, lyg jam būtų nebesvarbi jo gyvybė. Domėjimasis savižudybės būdais bei priemonėmis, ar perdėtas domėjimasis mirties tema taip pat yra vienas iš rizikos ženklų.
Labai svarbu sureaguoti, jei po ilgą laiką trunkančios prislėgtos nuotaikos žmogus staiga, be jokios svarios priežasties, atrodo daug linksmesnis, žvalesnis – toks pasikeitimas galėjo įvykti todėl, jog žmogus nusprendė nusižudyti, o radęs savo problemų sprendimo būdą jaučia palengvėjimą.
Dažnai galvojantis apie savižudybę tiesiogiai ar netiesiogiai užsimena apie savo mintis. Jis gali prabilti apie gyvenimo beprasmybę, jog nieko nebenori, nebegali taip gyventi, nori, jog viskas baigtųsi. Kartais žmogus gali tiesiai pasakyti, jog ketina nusižudyti, ir net tais atvejais, kai atrodo, jog savižudybe yra manipuliuojama ar taip siekiama atkreipti dėmesį – tai visada yra rizikos ženklas ir į jį būtina reaguoti rimtai.
Mitai ir faktai:
1. Mitas: Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, vadinasi – jis iš tikrųjų nori mirti Faktas: Jei žmogus nori nusižudyti, dar nereiškia, kad jis nenori gyventi.
2. Mitas: Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, jam jau niekas negali padėti. Faktas: Atviras pokalbis ir laiku suteikta pagalba gali išgelbėti gyvybę.
3. Mitas: Klausimas apie savižudybę gali žmogų paskatinti nusižudyti. Faktas: Tiesus klausimas apie savižudybę ir atviras pokalbis gali tik padėti.
4. Mitas: Žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nenusižudo. Faktas: Jeigu žmogus kalba apie savižudybę – rimtas ženklas, kad jis gali tai padaryti.
5. Mitas: Nusižudoma dažniausiai be jokio įspėjimo. Faktas: Dažniausiai žmonės praneša apie savo ketinimus nusižudyti.
6. Mitas: Gyvenime būna situacijų, kai savižudybė – vienintelė išeitis. Faktas: Net ir juodžiausia neviltis nesitęsia amžinai.
