„Prireikė daug laiko, kol išmokau jas dauginti ir auginti“, – S. Srėbalius sakė, kad jam daug ką teko išbandyti ir patirti pačiam: literatūros – kaip ir jokios, o Lenkijos šilauogių augintojai, kurių produkcija keliauja ir į Lietuvą, patirtimi dalintis taip pat neskubėjo. S. Srėbalius prisipažino: pradžia buvusi, kaip ir kitų perpardavinėtojų.
„Galvodamas, kuo užsiimti, kuo verstis, nusižiūrėjau turguje, kad žmonės prekiauja šilauogių sodinukais. Suradęs, kur galima jų įsigyti, iš Lenkijos parsivežiau pirmuosius 1,5 tūkst. krūmelių. Nė nenumaniau, ar pirks kas, ar žmones domins šie augalai – juk prieš daugiau kaip 10 metų ši uoga dar buvo neišpopuliarėjusi.
Pavyko – pardaviau sėkmingai“, – pradžią prisiminė vyras, šilauogių pasisodinęs ir savo žemėje: domino, kaip jos auga, kaip reikėtų šiuos augalus prižiūrėti.
Pagalvojo ir apie tai, o kodėl gi savoje žemėje neišauginus sodinukų: juk tokie, patyrę mūsų klimatą, geriau augtų, geriau pritaptų mūsų žemėje.
„Iš pradžių parsivežiau taip vadinamos „rasados“ – šilauogių daigelių. Susodinau, paauginau. Stebėjau, kaip augalai vystosi, kaip jie auga, jautrūs ar ne šalčiams, kurių vis dar pasitaiko mūsų kraštuose.
Pastebėjau, kad aklimatizuoti, laisvomis šaknimis ne vazonėliuose užauginti daigai tikrai auga geriau, dosniau dera, o ir žmonės, vieni per kitus sužinoję, kad daigai užauginti mūsų krašte, geriau tokius perka“, – savo pastebėjimus išsakė S. Srėbalius, kuris, parduodamas sodinukus, pirkėjus dar ir pamoko, konsultuoja, kaip reikia sodinti, auginti šilauoges, kad jos derėtų.
Tęsdamas savo veiklą, S. Srėbalius išmoko ne tik auginti, bet ir dauginti šias vis labiau populiarėjančias uogas, kurias valgyti ne tik skanu, bet ir sveika – teigiama, kad šilauogėse sutelpa vos ne visa Mendelejevo lentelė.
Paklaustas, ar tikrai šilauoges reikia laistyti actu, kratyti ant jų kavos tirščių, S. Srėbalius tik nusijuokė: „Apie tai gali šnekėti tik tie, kurie „žaidžia“ su keliais šilauogių krūmais ir paprasčiausiai socialiniuose tinkluose „blevyzgoja“. Jeigu rašytų lenkai, kurie augina milijonus sodmenų, tada dar patikėčiau...
Iš tiesų, norint turėti gerą šilauogių derlių, būtina tam pasirengti – pasirūpinti rūgšties šiems augalams suteikiančiomis durpėmis, ekologiškomis specialiai jiems skirtomis trąšomis.“
Tiesa, pripažino šilauogių augintojas, galima šilauogėms duoti ir naminių „trašų“: joms labai patinka išrūgos, bet ne visi jų turi – retas kas kaime belaiko karvių ir spaudžia sūrius. Tačiau labai tinka obuolių išspaudos, tik reikia jų nepagailėti.
„Pačioje pradžioje, kol dar nebuvau išgryninęs auginimo technologijos, auginamus krūmelius tręšdavau dilgėlių, kiaulpienių, dobilų ir mielių raugalu. Svarbu tik nenudeginti, todėl raugalą reikia skiesti“, – perspėjo S. Srėbalius, kurio pastebėjimu, natūrali trąša šilauogėms labai tinkanti ir patinkanti, tik, žinoma, taip tręšti įmanoma turint nedaug krūmelių.
Kai jų – tūkstančiai, tenka imtis kitų priemonių. Pasitaiko ir tokių pirkėjų, kurie nori sodinti jau gerokai paaugusį derantį šilauogių krūmą. S. Srėbalius sakė dažnai girdintis nusivylusių žmonių pasakymus, kad štai, sodino, stengėsi, o augalas neprigijo arba nušalo.
„Todėl ir rekomenduoju sodinti augalus, užaugintus mūsų krašte. Pasodinus sodinukus, kurie visą savo gyvavimo laiką išbuvo šiltnamiuose, yra rizikos, kad jie, visiškai pasikeitus auginimo sąlygoms, skursta, nenori augti, vėlai pradeda derėti arba iš viso – nušąla“, – iš savo patirties kalbėjo vyras, akcentuodamas, kad savo gimtajame krašte – Kanadoje – šilauogės atlaiko didžiausius šalčius, vadinasi, jos tinka ir mūsų klimatui.
Savo ūkyje S. Srėbalius augina įvairių veislių šilauoges: ir pradedančių derėti ankstėliau, ir vėlyvesnių. Pasisodinus skirtingų veislių šilauogių, pratęsiamas jų derėjimo laikas, ir uogų galima turėti nuo vidurvasario iki rudens. O kur dar jų nuostabus žydėjimas – šilauogės žydi balsvais įdomios tarsi mažos statinaitės formos žiedais. Svarbi žinia bitininkams – šilauogių žiedus mielai lanko ir bitės.
„Esu šalia šilauogių laikęs bičių – per žydėjimą dūzgė visi krūmai. Bitės prinešė labai skanaus, švelnios geltonos spalvos medaus. Kas ragavo, labai stebėjosi ir skoniu, ir tekstūra“, – prisiminė šilauogių augintojas, priverstas bičių atsisakyti dėl gyvenamojo kvartalo plėtros, atsiradus daugiau kaimynų.
Ar šilauogės – lepios auginti? Anot S. Srėbaliaus, parinkus tinkamus sodinukus, tinkamai paruošus duobę, – jokios bėdos. Tačiau drėgme reikės pasirūpinti.
„Šilauogė pati „pasako“, kada jai trūksta vandens, o kada – per daug. Kai labai šlapia – pradeda raudonuoti jų lapai, kai sausa – pradeda gelsti, skursti“, – kad prieš sodinant šilauoges būtina įsivertinti, ar bus galimybių augalus palaistyti, perspėjo jis.
Ir patarė šilauoges kasmet mulčuoti arba tomis pačiomis durpėmis, į kurias buvo sodinami augalai, o galima papilti ir spyglių, kankorėžių. Svarbu, kad mulčas būtų ne mažiau kaip 5 ar 10 cm storio.
„Tada šilauogės auga kaip ant mielių: mulčas padeda augalui užauginti pridėtinių šaknų, kurios „gaudo“ vandenį, šilumą, šviesą, o ir papildomos maisto medžiagos nekenkia.
Tačiau jokiais būdais negalima mulčuoti šviežiai nupjauta žole – ji pradeda šusti ir nudegina augalo šaknis. Nereikia krauti ir mėšlo ar šiaudų“, – patarimais pasidalino S. Srėbalius, atkreipdamas dėmesį, kad ruduo – tinkamas metas sodinti šilauoges.
O tiems, kurie jau augina šias vis labiau populiarėjančias uogas, patarė saugoti metūgius – ant jų formuosis nauji žiedynai, o krūmus karpyti tiesiog paretinant per daug suaugus šakoms, joms pinantis.
Auginant sodinukus, žinoma, noksta ir uogos. Jomis vyras dalinasi su vaikais, anūkais, pats yra bandęs išgauti šilauogių vyną – jis gana specifinio skonio, o štai uogienė nelabai pavyko.
Tad geriausia, anot S. Srėbaliaus, šilauoges šaldyti – sveikas arba trintas uogas, kurios žiemą teikia vitaminų, mineralų ir primena vasarą.
