@Gintė Gyvenk gyvenimą gražų, kad mirti būtų lengva senatvėje. Visi kažkada mirsim, vieni miršta skausmingai, kiti graziai palengva išeina. Mano tėvukai mirė 94 metų, vienas po kito menesio laikotarpyje. Paskutiniai iš gimines senolių kartos, net draugai jau buvo palikę šį pasaulį. Dviese gyveno prisiminimais... Kai išėjo tėvelis mama tiesiog ramiai pasakė - aš mirsiu.. Supratau, kad nejuokauja, pradėjo matyti vaizdinius iš jaunystės, sakė bijau tik išprotėti, numirti nebijau, gyventi nebenoriu ir šypsojosi. Tik nevezkit į ligoninę, noriu mirti savo lovoj. Valgyti pamažu vis labiau nenorėjo, kąsniukas ir soti, vandens gurkšnelis ir teko nusileisti, aiškiai pasakė nenoriu to tavo vandens, man gana. Po dviejų savaicių uzmigo, sunkiai buvo prikelti, valgyti visiškai atsisakė tik retsykiais sapnus papasakodavo ir toliau miegojo. Raukšlės ant veido išnyko, atrodė 20 metų jaunesnė ir šypsena atsirado.. Taip ir išėjo be skausmo, pas tėtį, su kuriuo 70 metų nugyveno... O mes vaikai, anūkai, proanukiai jai neberūpėjo, tik pasakius buvo, - mes su tėvu buvom paskutiniai dinozaurai iš savo kartos...

@Gintė esi per jauna, turi padaryti daug darbų, dėl ko ir atėjai į šį pasaulį. Užauginti vaikus, sulaukti provaikaičių ir kaip moteris, turi būti gera, nuoširdi ir su meile gyventi savo gyvenimą. Ir dėl kitų. Dėl to ir bijai mirti. Tai natūralu. Ilgo gyvenimo.

@Pilietė Jane,sakiau pasiskiepyk nuo erkinio encefalito-nepaklausiai,va ir matosi pasekmės iš tavo rašinėlio.