Šių metų nacionalinių „Lietuvos garbė“ apdovanojimų herojai – Arnas ir Svetlana Astrauskai, didžiausio skausmo akimirką suteikę viltį kitiems. Šiauliuose gyvenanti, prieš kelis metus susipažinusi, įsimylėjusi ir susituokusi pora savo meilę apvainikavo sūnelio Aro atėjimu į šį pasaulį. Atrodė, kad šeimos džiaugsmui ribų nėra.
Vis tik, sulaukus keturių mėnesių, Aro sveikata pašlijo ir tėvai nedelsdami kreipėsi į medikus. Nepaisant visų gydytojų įdėtų pastangų, mažojo Aro išgelbėti nepavyko. Nors sunku net apsakyti tuometinius tėvų jausmus, vis tik kartu jie sugebėjo priimti sprendimą ir pasirinkti padovanoti Aro organus kitiems.
„Kiekviena istorija yra labai svarbi, o vaikučių istorijos išskirtinai svarbios. Per metus Lietuvoje gauname apie 168 pranešimus iš visų 23 donorinių ligoninių, kad buvo nustatyta smegenų mirtis ir galima pradėti kalbėtis apie organų donorystę. O tame skaičiuje vaikų, kūdikių būna nuo 2 iki 5 per metus. Tai yra labai retos istorijos ir kiekviena jų tampa labai išskirtinė.
Kai tai įvyksta vaikui, kūdikiui, yra labai sudėtinga gydytojams kalbėtis su artimaisiais, o artimiesiems priimti sprendimą, bet kai turime pasakytą „taip“, turbūt tai yra apskritai visos donorystės simbolis. Turbūt nieko nėra kilnesnio, empatiškesnio, kaip padovanoti žmogaus organus, kuris tik ką pradėjo istoriją šioje žemėje, tačiau ta istorija baigėsi. Vieno vaiko mirtis yra septyni šansai gyventi kitiems“, – prisimindama Astrauskų šeimos atvejį kalbėjo Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Audronė Būziuvienė.
Susipažino Svetlanai atsikrausčius į Lietuvą
Žurnalistui pradėjus kalbėtis su Arnu, kaip šis sutiko savo būsimąją žmoną, jis pasakojo, kad tai nutiko visiškai atsitiktinai. Pasak pašnekovo, tuo metu gyvendamas viengungišką gyvenimą ir besimėgaudamas laisvalaikiu jis sužinojo, kad į jo namą atsikraustė pabėgėliai iš Ukrainos.
Arnas pasakojo, kad tuo metu dar nežinojo, kas tie pabėgėliai, tačiau jau nujautė, kad jie turi vaikų, nes gyveno aukštu žemiau po kaimyniniu butu. Pasvarstęs apie tai, kad galbūt kaimynams gali būti nejauku pirmomis gyvenimo dienomis Lietuvoje, Arnas nusprendė su jais susipažinti.
„Susipažinome 2022 metų kovo viduryje. Vieną vakarą nusprendžiau nueiti į parduotuvę, nupirkti skanėstų ir su dovana nueiti pasveikinti [kaimynų], galbūt jiems baisu, nedrąsu, draugų mažai, norėjau pasiūlyti savo pagalbą.
Iš pradžių užsimezgė draugystė, dar ne meilė, bet po abipusio bendravimo supratome, kad nors mus skiria daug metų, bet esame artimos sielos. Bendraujant santykiai vystėsi rimtesne linkme“, – su šypsena veide pažintį prisiminė Arnas.
Paklaustas, kada užgimė mintis susilaukti vaikų, pašnekovas pasakojo, kad šio sprendimu nepavadintų nei spontanišku, nei planuotu. Pasak jo, vaikas buvo planuotas, tačiau viskas įvyko labai greitai, o kai sužinojo, kad Svetlana laukiasi, jis pradėjo intensyviai ruoštis mažojo Aro atėjimui į šį pasaulį.
„Mes jau tikėjomės šitos žinios dėl vaikelio, bet testai rodė ką kita. Laukėme tikrai ne vieną dieną, o vienos iš jų metu sulaukėme teigiamo testo atsakymo. Taip ir sužinojome.
Reagavau kaip pirmą kartą (juokiasi). Buvo jaudulio, baimės daug nebuvo, reagavau labai normaliai.
Paskambinau žmonai į darbą ir pasakiau, kad mes turėsime vaiką. Ji buvo pasidariusi testą, manė, kad ir vėl nebus, nes testas rodė neigiamą atskaymą, bet paliko jį ilgiau neišmetusi, o aš, kavos atsigėręs, išlydėjęs ją į darbą, pamačiau į teigiamą pasikeitusį atsakymą. Tai gavosi taip, kad aš pranešiau žinią“, – apie džiugų momentą pasakojo Arnas.
Aro mama Svetlana, prisipažino, kad nesitikėjo sulaukti žinios apie nėštumą iš savo vyro. Ji pasakojo, kad įprastai apie šią žinią vyrui praneša moteris, tačiau didžiulio džiaugsmo tai nė kiek nesumenkino:
„Man mano vyras parašė, kad sveikina mane, kad būsime trise. Buvau labai laiminga, toks malonus jausmas [užplūdo] ir vis pagalvodavau, kad būsime trise, jauna šeima su vaiku.“
Gimdymo metu atliktas Cezario pjūvis
Abu tėvai nekantraudami laukė vaikelio ir ėmė pamažu ruoštis jo atėjimui į pasaulį. Svetlana pasakojo, kad vos nustačius vaikelio lytį, jie pradėjo pirkti jam būtinus daiktus – lovytę, kėdutę, drabužėlius, kuriais ketino apvilti naujagimį.
Taip belaukiant išaušo laikas gimdymui. Arnas pasakojo, kad šis buvo planuotas. Terminas gimdymui jau buvo suėjęs ir medikų konsiliumas priėmė sprendimą pagreitinti vaikelio atėjimą į šį pasaulį, nes tęsti nėštumą jau būtų buvę rizikinga.
„Buvo nuspręsta tam tikrą dieną atvažiuoti į gimdymo namus ir su gydytojų pagalba pradėti gimdymą praduriant placentą. Kaip ir buvo viskas gerai, nebuvo jokios panikos. Mes ramiai nuvykome, sutvarkėme reikalus ligoninėje, žmonai buvo padaryta procedūra ir nuvykome į gimdymo palatą. Laukėme ramiai, pasijuokaudami, buvo graži vasaros diena.
Viskas prasidėjo puikiai, tačiau tęsėsi be pabaigos kol neatsitiko taip, kad laukiant, kol gims vaikutis, buvo nuspręsta, kad jis savo jėgomis į šį pasaulį neateis. Tai buvo stresinė situacija, nes buvo problemos su hemoglobino kiekiu kraujyje ir buvo tikimybė, kad vaikutis pasiliks su mama, o po operacijos gali mirti.
Po 13 valandų laukimo nebuvo juokinga, sėdėjau, mačiau žmonos kančią, įsijaučiau į jos jausmus, priėjau prie tos situacijos, kad reikia daryti sprendimus“, – pasakojo Arnas.
Tuo metu į sunkią situaciją papuolusiam būsimam tėčiui padėjo kartu buvęs anesteziologas, kuris, pasak Arno, viską labai aiškiai paaiškino, drąsiai ryžosi pradėti Cezario pjūvio operaciją ir gelbėti abudu – tiek mamą, tiek vaikelį.
Pašnekovas šio gydytojo gerumo iki šiol negali pamiršti, nes operacija baigėsi gerai ir Svetlana su naujagimiu buvo išgelbėti.
„Man jį (aut. past. – sūnų) atvežė su vežimėliu, pamačiau jį, paklausiau, kaip žmona, sakė, kad viskas turėtų būti gerai, nieko blogo nenutiko.
Pradėjau pažintį su Aru nedrąsiai, mus pasikvietė kartu į palatą ir tada jį ten šluostė, man pasakė sėstis į fotelį, užsimauti maikę ir laukti sūnaus. Pažintis buvo sumišusi, nes nors ne man reikėjo gimdyti, bet jaučiausi, kaip aš pagimdęs (juokiasi). Taip susipažinome, sakė, kad laikyčiau vaiką, šildyčiau jį kol mamai bus geriau“, – pirmąjį susitikimą su sūneliu prisiminė Arnas.
Neilgai trukus po gimdymo atsigavo ir Svetlana, kuriai iškart buvo nuneštas vaikelis. Ji pasakojo, kad nepaisant sunkaus gimdymo, pirmą kartą išvysti savo vaikelį buvo nepaprastas jausmas.
Tuo pačiu ji dėkojo Arnui už tai, kad kol jai reikėjo laiko atsigauti po Cezario pjūvio, vyras visapusiškai rūpinosi naujagimiu ir nepaleido jo iš rankų:
„Kai padarė Cezario pjūvį, aš negalėjau stovėti, ateiti pas Arą, pakeisti vystyklų, drabužių, jis (aut. past. – vyras Arnas) darė viską. Labai džiaugiausi, kad pas mane toks vyras, kad manęs nepaliko nė vienu momentu. Kai ko jis gal ir nemokėjo daryti, bet ėjo ir darė. Ko dar galėtum norėti.“
Nauja realybė trise
Iš ligoninės sugrįžus namo abudu tėvai ėmėsi darbo. Jie kartu norėjo pažinti į naują pasaulį atkeliavusį vaikelį, rūpintis juo ir jo gerove. Svetlana su ašaromis akyse prisiminė džiaugsmingus momentus kartu su sūnumi. Ji pasakojo, kad visa tai buvo tapę jų šeimos rutina.
„Pirmą mėnesį mes pradėjome susipažinti su Aru, bandėme susidaryti [būdėjimo naktimis] grafiką, nes Aras galėjo nemiegoti visą naktį. Vyrui reikėdavo išsimiegoti į darbą, man irgi reikdavo šiek tiek pailsėti, nes visą dieną ir visą naktį būdavau su vaiku.
Kiekvieną dieną reikdavo daryti vis kažką naujo, keisdavosi ir pats vaikas. Po truputį jis gulėdavo ir žiūrėdavo į mane, kokia aš esu. Aš vis pasikalbėdavau su juo, pasakydavau, kad štai čia tavo mama, čia tavo tėtis.
Atsimenu, kad jis girdėjo mus, ką mes kalbėdavome, matė mūsų mimikas, kaip mes sudedame rankas. Aš jam vis rodydavau, ką mes darome“, – motinystės akimirkomis dalijosi Svetlana.
Tuo tarpu Arnas prisipažino, kad pirmomis dienomis grįžus iš ligoninės buvo iššūkių, nes Svetlana vis dar jautėsi prastai, o visa atsakomybė atiteko jam. Vis tik būdamas kartu su žmona ir su vaiku jis, nors prisipažino, kad dar ne viską mokėjo, bet mėgino sūneliui būti ramsčiu, pagalba.
„Buvo daug iššūkių, nes žmonai reikėjo fiziškai atsistatyti, o mano rutina kaip ir nepasikeitė. Man žodis „tėtis“ reiškė panašiai, ką reiškė žodis „vyras“. Tu turėjai būti siena, už kurios tiek tavo žmonai, tiek sūnui būtų saugu. T. y., gyvenime ne viską užsikrauti, bet vis tiek būti ramsčiu, į kurį galima atsiremti“, – atskleidė Arnas.
Žurnalisto paklaustas, ką geriausiai prisimena iš laiko, buvimo kartu su sūnumi, Arnas tikino, kad pirmiausia jam į galvą šovė sūnelio rimtumą ir grimasas.
„Labiausiai iš pirmų mėnesių bendravimo su sūnumi atsimenu jo šypseną, grimasas, rimtumą. Pas mus jis dažnai būdavo ramus, rimtas ir susirūpinęs. Vis atrodydavo, kad jis pasižiūrėdavo į mane taip, kad atrodydavo, jog jam gerai buvo ir su mama“, – juokėsi Arnas.
Iš niekur prasidėjo spazmai
Vieno iš ramių šeimyninių vakarų metu Arnas grįžo iš darbo, vėliau nuėjo miegoti, Aras jau miegojo, o Svetlana dar tvarkėsi savo reikalus. Išgirdusi vaiko verkimą, Svetlana pamatė, kad jau laikas pavalgydinti sūnelį ir nuėjo prie jo lovytės. Tuo metu ji pamatė, kad Arui kažkas ne taip.
„Tėtis grįžo į namus ir nuėjo miegoti, o aš dar tvarkiausi savo reikalus. Aras buvo savo lovytėje ir pagal laiką mes jau turėjome valgyti. Jis tuo metu atsikėlė, ėmė verkti, atėjau prie lovytės, paėmiau ant rankų ir pamačiau, kad labai spazmuoja jo rankas ir kojas, tada atsikėlė vyras ir paskambino greitajai“, – prisiminė Svetlana.
Arnas pasakojo, kad iš pradžių atvyko vienas greitosios automobilis, kuris suteikė pirmąją pagalbą vaikui, o vėliau atvyko antrasis greitosios pagalbos automobilis, kuris išsivežė vaikelį į Šiaulių vaiko ir motinos kliniką.
Kartu su sūnumi į ligoninę atvykę tėvai dar nė nenutuokė, kas jų laukia. Arnas pasakojo, kad medikai plušo iš peties ir bandė kovoti už jų sūnelio gyvybę.
„Kas nutiko Arui, nebuvo aišku. Su niekuo panašiu nebuvau susidūręs per gyvenimą. Pirma reakcija į įvykius buvo šokas. Niekas nesitikėjo, viskas buvo gerai, bet kai perdavėme Arą į medikų rankas, buvau užtikrintas, kad jie padarys viską, ką gali. Tada viską pergyvenome kartu, nuvažiavome, laukėme, bet puikiai supratome, kad nieko negalime padaryti ir laukėme jų atsakymo.
Sulaukėme tokio atsakymo, kad mes tą patį vėlų vakarą tikrai negrįšime namo, sveikatos situacija sunki, iki ryto jį pasiliks, akylai prižiūrės, darys tyrimus. Ligoninėje mes daugiau nieko nesužinojome, bet ryte buvo pranešta, kad jis kelių valandų bėgyje bus gabenamas į Kauno klinikas. Situacija pablogėjo, o diagnozių nieks nesakė“, – skausmingus momentus prisiminė Arnas.
Jis pasakojo, kad Kauno klinikose medikai taip pat visomis išgalėmis kovojo už jų sūnelį. Jam pačiam į Kauno klinikas pavyko atvykti tik trečiąją dieną, o viso to laiko metu kartu su sūnumi buvo Svetlana.
„Pirmą dieną mums nieko nepaaiškino. Patys daktarai irgi per pirmas dienas negalėjo sužinoti, kodėl taip yra. Antrą dieną prisijungė visi aparatai, ieškojo, kodėl taip atsitiko.
Trečią dieną parvažiavo vyras, tada mus gydytojas pasikvietė pasikalbėti. Jis pasakė, kad labai sunki situacija ir labai mažas procentas, kad išgyvens. Buvo labai sunki situacija, buvo sunku suvokti, kad čia ne košmaras, o realybė“, – su ašaromis akyse pasakojo Svetlana.
Skausmas nebetilpo krūtinėje
Gydytojų prognozės sugniuždė Svetlaną, o Arnas, matydamas, kad žmona visai palūžusi, nusprendė parsivežti ją namo. Pasak tėčio, Svetlanai buvo isterija, ji nuolatos verkė, nuolatos išgyveno dėl vaiko ir nemiegojo. Pats jis stengėsi išlikti stiprus dėl žmonos ir tapti jai taip reikalingu ramsčiu.
„Tuo momentu po sprendimo aš pilnai suvokiau, kad arba mes turėsime neįgalų vaiką, arba turėsime mirusį vaiką. Bet kokiu atveju, neįmanomai blogai“, – pasakojo Arnas.
„Galvoje buvo tokia košė, kad nežinojome, kas vaikui yra. Labai mažas procentas buvo, kad jis liks gyvas, labai sunku suvokti ir tai, kad jis galėjo likti neįgalus. Kiekvieną dieną žiūrėdavau į savo vaiką ir galvodavau, kad iš proto išeisiu, nes niekuo negalėjau jam padėti“, – apie savo jausmus pasakojo Svetlana.
Aro tėtis, paklaustas, kas iš tiesų nutiko jų sūneliui, kodėl jį ištiko toks likimas, tikino, kad atsakymo jiedu su žmona neieškojo. Mirus kūdikiui, jiedu abu stengėsi prioretizuoti savo būseną ir, kaip teigė Arnas, neieškoti kaltų, nes medikai darė visa, ką tik galėjo.
„Tuo momentu nebuvo labai įdomu nuo ko ir kas, svarbu, kaip iš to viso išlipti geriausiu rezultatu. Mes suvokėme ir tą, kad ieškoti kaltų nėra prioritetas.
Geresnių profesionalų net negalėjau tikėtis, jiems būsiu dėkingas iki mirties, kad jie stengėsi dėl vaikelio padaryti viską. Nebeieškau priežasčių, dėl ko taip nutiko.
Kad būtų išsiaiškinta, kas nutiko, būtų reikėję daryti skrodimą, kurio mes atsisakėme. Mes nenorėjome įsidėti kažkokią mintį į galvą ir kažką kaltinti, mes ir taip save kaltinome, nes kaip tėvai jautėme atsakomybę už vaiką.
Visa tai gali prieiti iki labai blogų minčių. Aš nusprendžiau, kad to neįsileisiu, neimsiu gilintis, o žmona ėjo savo keliu“, – argumentavo Arnas.
Paprašė išsaugoti vaikelio akis
Įdomu tai, kad skausmo ir sielvarto kankinami tėvai dar Kauno klinikose sulaukė pasiūlymo nutikus blogiausiam paaukoti Aro organus kitiems sergantiems vaikams.
Arnas pasakojo, kad tuo metu jis pats stipriai susimąstė ir norėjo apie šią mintį kartu apsitarti su Svetlana. Jis pasakojo, kad žmonai iš pradžių ši mintis buvo svetima.
„Pagalvojau, jeigu įvyktų blogiausias scenarijus, yra donorystės galimybė, ir jeigu reiktų papildomos informacijos yra tam tikri žmonės, kurie gali ją suteikti. Turėjome laiko apie tai pasigalvoti. Pasiūlymas buvo gydytojo, o sprendimą priėmėme mes.
Šita pasiūlyta mintis apie donorystę žmonai buvo iš pradžių svetima. Tiesiog būtent ten, kur ji gyveno, ši mintis nebuvo tiek išplėtota. Aš išsakiau savo nuomonę, jai paaiškinau, ką reiškia organų donorystė, o sprendimo per dieną nepriėmėme.
Kai atslūgo emocijos, buvome grįžę į namus, ji sutiko. Nebuvo taip, kad aš ją įtikinau priimti sprendimą, aš ją supažindinau su informacija. Pasakiau, kad būtų gražu, jog mūsų dalis vaikelio liktų gyva, kažkam mūsų nelaimė atneštų didelę laimę“, – apie sprendimą pasakojo tėtis.
Pati Svetlana aiškino, kad tuo metu jai buvo neįprasta girdėti apie organų donorystę, nes Ukrainoje buvo labiau išplėtota kraujo donorystės tema. Vis tik vyrui paaiškinus, ką reikštų toks poelgis, ji susimąstė ir apsvarsčiusi pritarė pasiūlymui.
Paklausta, kodėl pritarė savo vaikelio organų donorystei, Svetlana tikino, kad ją labiausiai sužavėjo mintis padėti kitiems vaikams. Pasak jos, norėjosi, kad ir Aras savo gyvenimą galėtų tęsti.
„Kai sužinojau, kad galime padėti žmonėms, vaikams, supratau, kad nors pas mus situacija buvo sudėtinga, pas kitus ji irgi buvo nelengva. Mes žinojome, kad padėjome kitiems, mes padėjome vaikui ir vyrui. Labai džiaugiausi, nors pas mus buvo labai sunku, bet padarėme tai.
Mes nusprendėme padėti, nes niekaip negalėjome pagelbėti savo vaikui. Dėl to aš pasakiau „taip“. Norėjau, kad kitas vaikas gyventų, buvo toks jausmas, kad kai padovanojame organus, mūsų vaikas taip pat lieka gyvas. Mes su tokia mintimi gyvensime ir ja labai didžiuojamės“, – atvirai pasakojo Svetlana.
Aro tėvų žiniomis, po vaikelio mirties jo širdis atiteko kitam kūdikiui, o inkstai buvo perduoti recipientui vyrui. Vienintelė Aro dalis, kurią Svetlana paprašė išsaugoti ir nepaaukoti kitiems, buvo sūnelio akys.
Žemai lenkia galvą tėvams
Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė A. Būziuvienė pasakojo, kad įprastai po transplantacijos, organų donorų šeimos teiraujasi biuro, ar šie sėkmingai prigijo prie recipientų. Tokio skambučio A. Būziuvienė sulaukė ir iš Astrauskų šeimos. Jo metu pašnekovė patvirtino, kad organai abiems recipientams tiko.
„To skambučio arba paklausimo sulaukiame ir iš šeimos narių, kurie sutiko padovanoti [organus]. Pas juos turbūt kirba klausimas, ar mano žmogaus organiukas, ląstelė ar audinys kažkur gyvena.
Šitos istorijos, kadangi organiukai buvo labai maži, tiko tik keletas organų. Šiandien ramiai galime pasakyti, kad šeimos sprendimas tebeplaka arba tebegyvena kituose žmonėse ir kiti žmonės, dėka jų, gyvena“, – istorijos baigtimi dalijosi direktorė.
Pasak jos, Astrauskų šeimos atvejis yra pavyzdys visiems, kuris parodo šių žmonių gerumą ir aukščiausio lygio empatiškumą ištiktiems nelaimės. Ji pasakojo, kad visa Nacionalinio transplantacijos biuro komanda žemai lenkia galvą prieš šiuos tėvus ir viešai dėkoja už jų priimtą sprendimą:
„Kalbant apie bendrąją donorystės prasmę, mes kalbame apie amžiną gyvybės ratą, kuriame yra trys sudedamosios dalys: ligoniai, kurių kitaip išgelbėti nebegalime, tik padarydami transplantaciją, organas, kuris gali atsirasti tik tada, kai kažkam konstatuojama mirtis, visuomenė, nes tam, kad tai vyktų, turime dalyvauti mes visi ir sutiktumėme mirusiojo organus padovanoti kitiems.
Manau, kad šios šeimos istorija, kuri tapo tikru donorystės simboliu, yra verta nusilenkimo ir mes visi jai nusilenkiame. Taip pat mes dalyvaujame ir sakome „ačiū“. Jie parodo, kaip svarbu apie tą padarytą tylų gerą darbą kalbėti. Žinau, kad geri darbai daromi tyliai, bet kai kalbame apie gerus darbus, matyt, tie geri darbai pagimdo dar gerų darbų.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
