Slopina nerimą, nemigos ir depresijos simptomus
Raminantį ir migdantį poveikį sukeliantys benzodiazepinai (BZD) vartojami siekiant slopinti nerimo, depresijos ar nemigos simptomus.
Kaip Sveikatos apsaugos ministerijos paraginime atsakingai vartoti šiuos vaistus akcentavo Valstybinės Vaistų kontrolės tarnybos Farmakologinio budrumo ir apsinuodijimų informacijos skyriaus patarėja dr. Rugilė Pilvinienė, problemų kyla per ilgai vartojant BZD ir tais atvejais, kai gydymui geriau tiktų kitų grupių vaistai.
Aistės Kudzytės žodžiais, psichotropinių vaistų vartojimas didžiuliais kiekiais slepia daug negerų dalykų apie mus. Pirmas, kurį išskiria priklausomybių konsultantė – blogėjanti visuomenės emocinė ir psichikos sveikata, rašoma pranešime spaudai.
Antra pašnekovės įvardyta problema, kad priklausomybė nuo psichotropinių vaistų nepakankamai rimtai vertinama valstybiniu lygmeniu, pirmenybę vis dar teikiant priklausomybių nuo alkoholio, narkotikų, lošimų, rūkymo įveikai.
„Tebėra gaji nuostata, kad vaistai – neva nieko tokio, nes gydo. „Tačiau man tenka matyti pasekmes, ką mes per 30 metų užgyvenome Lietuvoje, pirmenybę teikdami medikamentiniam psichikos sveikatos problemų sprendimui“, – interviu pabrėžė priklausomybių konsultantė A. Kudzytė.
Raminančiųjų išgėręs žmogus geriau miega, nekelia problemų visuomenėje, nesiblaško apsvaigęs, nesikeikia. Kuo grėsmingi minėti BZD vartojimo mastai?
Natūralu kelti tokį klausimą, nesusidūrus su priklausomybe nuo vaistų ar kai žmogus išgeria tik vieną kitą raminančiųjų tabletytę, kuri atseit padeda jam išspręsti problemas.
Tačiau skaičiai rodo, kad Lietuvoje psichotropinių vaistų suvartojama tris kartus daugiau, nei vidutiniškai Europoje. Kyla klausimas, kodėl?
Kaip tik nesenai teko svečiuotis priklausomų asmenų reabilitacijoje. Ir jei prieš 10 metų nebūdavo nė vieno nuo psichotropinių vaistų priklausomo ir savo priklausomybę besigydančio žmogaus, šiandien reabilitacijoje – toks kas trečias ar kas antras.
Gal tai rodo geresnį informuotumą – kad žmonės jau atpažįsta priklausomybę nuo vaistų?
Ir tai, ir pačios priklausomybės nuo vaistų išplitimą, o taip pat – kad reabilitacijos įstaigos jau atliepia žmonių, priklausomų nuo psichotropinių vaistų, poreikį gydytis. Priklausomybių specialistai imasi dirbti su žmonėmis, priklausomais nuo vaistų.
Kuo išskirtinė ši priklausomybė?
Tuo, kad ji labai sunki: prasideda nejučia, sprendžiant iškylančius gyvenimo sunkumus vaistais. Tačiau nepamirškime, kad benzodiazepinai yra psichoaktyvūs, veikia centrinę nervų sistemą. Ir jeigu žmogus vien tik vartoja raminančiuosius, bet nesprendžia savo sunkumų – priežastys, dėl kurių tie sunkumai patiriami, dažniausiai išlieka, o cheminiu būdu tiesiog slopinami simptomai: įtampa, nerimas, nemiga, psichosomatiniai sutrikimai ir pan.
Tai labai greitas kelias į priklausomybę, tačiau sveikimas – daug ilgesnis ir sudėtingesnis, nei gydantis priklausomybę nuo alkoholio ar „seno, gero“ heroino.
Medikai galėtų geriau pakomentuoti, tačiau akivaizdu: nutraukti vartoti psichotropinius vaistus ir išbūti abstinenciją daug sunkiau ir trunka ilgiau.
Tik atrodo viskas paprasta: išgėriau tabletytę, nuėjau anksčiau miegoti, netriukšmauju, nesimušu, gatvėse nesišlaistau. Tačiau kaip cheminės medžiagos paveikia mano sąmonę, požiūrį į gyvenimą, santykius, savivoką?
Kaip?
Nepavartojęs vaistų nuo jų priklausomas žmogus jaučiasi blogai; dažniausiai jis planuoja laiką, kada gers vaistus; dažnai išgeria tabletę dar nepajutęs įprastų simptomų. Na, kad nebūtų nerimo ar pan., net jeigu jo dar nėra.
Su laiku asmuo nebegali natūraliai išbūti nerime, įtampoje ar įprastose situacijose. Pradeda meluoti, slėpti vistus, kaupti jų atsargas, siaurėja jo interesų ratas, krenta darbingumas, adekvatumas. Kalbame ne apie maišą tablečių: net jeigu neturiu vaistų 10 dienų į priekį, jau skambinu gydytojui, kad išrašytų naują receptą. Jei neišrašo – ieškau kito. Pradedu ir nelegaliais būdais ieškoti vaistų.
Be psichotropinių vaistų kartais neįmanoma išsiversti, kai yra rimtos ligos, tačiau mūsuose raminamuosius, antidepresantus, kitus psichotropinius vaistus vartoti – kone mada.
Vis dėlto, būtų sveika savęs paklausti, kodėl be vaistų negalėčiau pabandyti išspręsti problemų, kurios kelia nerimą, įtampą, neleidžia užmigti? Ar keičiau savo gyvenime kažką iš esmės? Įprastos įtampos priežastys: stresas darbe, įtampa namuose, nerimas dėl finansų, santykiuose su kitais žmonėmis. Tačiau aš niekaip to nesprendžiu. Vietoje to – ryju vaistus.
Žinoma, būna žmonių, kurie priėję ribą sau pasako, kad nori iš to išeiti, nors išėjimas iš priklausomybės nuo vaistų gali būti ilgas ir sunkus. Be specialistų pagalbos staigiai nutraukus psichotropinių vaistų vartojimą gali grįžti įtampa, nerimas, psichosomatiniai simptomai, nemiga. Pasitaiko, prieinama net iki psichozių, haliucinacijų, traukulių, suicidinių minčių ir pan. Todėl stiprią priklausomybę nuo vaistų visada rekomenduoju gydytis padedant šios srities specialistams – toksikologams, psichoterapeutams. Dažniausiai – ilgalaikėje priklausomų asmenų reabilitacijoje.
Kokie galimi pirmi konkretūs žingsniai siekiant atsikratyti priklausomybės nuo BZD?
Jei žmogus priklausomas ir neturi gretutinių ligų ar kitų pagrįstų kliūčių – pirmi žingsniai galėtų būti Anoniminių tabletininkų grupė, detoksikacija, Minesotos programa arba ilgalaikė reabilitacija, o po jos – palaikomosios psichoterapinės grupės.
Panašu į pagalbą ir savipagalbą bandant vaduotis nuo kitų priklausomybių?
Taip. Nes nuėjęs pas psichiatrą, dažniausiai gali kitą receptą gauti.
Praėjusių metų vasarą sugriežtinta psichotropinių vaistų išrašymo tvarka. Ar to gana?
Sugriežtinti benzodiazepinų skyrimą ir receptų apskaitą buvo svarbus žingsnis. Prieš 15-10 metų to paties tramadolio vaistinėse buvo galima nusipirkti be recepto. Šiandien tikrai to nepadarysi. Ėmus griežtai reguliuoti BZD išrašymą kilo baisus šaršalas. Pasipylė skambučių: „Ką man daryt, šeimos daktaras nebeišrašo vaistų, kur kreiptis, ko prašyti“. Buvo tokia banga, tačiau nuslūgo. Nežinau, kokius sprendimus tie žmonės priėmė. Galbūt kai kurie pasidarė išvadas, tačiau priklausomi visada ras būdų gauti vaistų, tad vien prieinamumo ribojimo neužtenka. Reikia garsiai kalbėti apie priklausomybę nuo psichotropinių vaistų ir pasiūlyti pagalbą žmonėms.
Savo aplinkoje turime psichotropinių vaistų vartojančių artimųjų, galbūt kyla minčių, kad per daug vartojame patys. Kas ta raudona lemputė, įspėjanti apie priklausomybę?
Kalbant apie artimuosius, šeimos narius, jeigu vien tik jie išgyvens dėl priklausomo asmens priklausomybės simptomų – rizikuoja tapti „gelbėtojais“. Pats žmogus turi žiūrėti savęs. Be abejo, išlieka klausimas, kaip jam padėti susivokti, atkreipti dėmesį į savo priklausomybės problemą. O šalia esantysis, jeigu yra adekvatus ir dar neįkritęs į koopriklausomybe vadinamus santykius su vartojančiuoju, gali atkreipti dėmesį į tai, ką mato, jaučia ir pasidalinti: „Matau, kad kažkas ne taip, esi piktas, neadekvatus, tarsi migloje, kažką „muilini“ – susitariam, o tu keiti planus; kaitaliojasi tavo nuotaikos, būsenos; tai pradingsti, tai atsirandi. Kas su Tavim vyksta?“
Piktnaudžiaujant psichotropiniais vaistais krenta darbingumas, krinka emocinis stabilumas, siaurėja interesų ratas. Aplinkiniai gali tai pastebėti, tačiau svarbu, kad netaptų pagrindiniais gelbėtojais ir nenorėtų labiau už patį žmogų spręsti jo problemas.
Praktinis požiūris į priklausomybę ir sveikimą
Kaip atskirti žmogų nuo jo priklausomybės, jį gerbti užuot „gelbėjus“ – netampant priklausomam nuo priklausomo? Atsakymų į šį ir kitus klausimus dirbant su priklausomais žmonėmis A. Kudzytė ieško su socialiniais darbuotojais ir dirbančiais sveikatos priežiūros srityje.
Praktiniuose seminaruose „Psichoaktyvios medžiagos: praktinis požiūris į priklausomybę ir sveikimą“ Vilniaus rajono socialinių ir sveikatos organizacijų atstovai supažindinami su skirtingų priklausomybių specifika, simptomais, ligos stadijomis.
Priklausomybių konsultantė ne tik suteikia teorinių žinių, bet ir padeda praktiškai atlikti priklausomybės vertinimą („saugus” vartojimas, žalingas vartojimas, priklausomybė), primena, kaip skaičiuoti bei vertinti standartinio alkoholio vienetus, supažindina su alkoholio, narkotikų, vaistų priklausomybės testais bei galimybėmis patiems žmonėms juos pasidaryti.
„Ar sveikimas – tai pasirinkimas” – dar viena iš aktualių temų, kurioje socialiniai ir sveikatos priežiūros įstaigų specialistai susipažįsta su žalos mažinimo ir atsistatymo požiūriais, teikiant pagalbą priklausomiems asmenims. Jų sveikimo-nesikeitimo procesas aptariamas analizuojant E. Jellinek kreivę.
Aktuali ir labai praktiška seminarų tema – kaip atskirti žmogų nuo jo priklausomybės, kaip jį gerbti, „negelbėti“ ir netapti priklausomam nuo priklausomo.
Projekto „Psichoaktyvios medžiagos: praktinis požiūris į priklausomybę ir sveikimą“ seminarai socialinių ir sveikatos organizacijų specialistams Vilniaus rajone finansuojami Vilniaus rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšomis.
