Apie šios dienos reikšmę ir tai, kaip ateitį nulemdavo Jokūbinių oras, naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas, profesorius Libertas Klimka.
Šv. Jokūbas – vienas iš Kristaus apaštalų
Pagal bažnytinį kalendorių liepos 25-oji yra šv. Jokūbo diena, vieno iš Kristaus apaštalų, vardadienis.
Evangelijose šv. Jokūbas minimas kaip antrasis arba trečiasis tarp dvylikos apaštalų, o tai rodo jo ypatingą vaidmenį žmonių sielų gelbėjime.
„Dėl karšto, ūmaus būdo kartu su broliu Jonu vadinti griaustinio vaikais. Jokūbas – praeityje gana dažnas vardas Lietuvoje – iš jo kilę nemažai vietovardžių ir pavardžių. Tradiciniame žemdirbio kalendoriuje data sureikšminta kaip rugiapjūtės pabaigtuvės“, – sako etnologas.
L. Klimkos teigimu, „jokūbas“ piemenų kalboje reikšdavo vilką, o toks posakis yra atėjęs iš rytų Aukštaitijos.
„Tai labai archajiško tikėjimo liekana. Kitados žmonės pernelyg neišskirdavo savęs iš gamtos ir tikėdavo, kad žvėrys supranta jų kalbą. Medžiotojai pakeisdavo tikruosius jų vardus išgalvotais, sutartiniais: ir piemenys, kad vilko neprisišaukus, „jokūbu“ jį praminė. O jokūbėlis – tai tokia vaistažolė, dar vadinama karčiąja putokšle“, – teigia jis.
Protėviai skubėdavo nurinkti derlių
Profesorius vis dėlto pabrėžia, kad šv. Jokūbo dienos minėjimas apima daugybę papročių. Per rugiapjūtės pabaigtuves būdavo pinamas pabaigtuvių vainikas. Taip pat protėviai tikėjo, kad norint turėti derliaus, rugius būtina surinkti iki šv. Jokūbo dienos pabaigos.
„Mažojoje Lietuvoje būta papročio po Jokūbinių po kaimą nešioti didelį vainiką, supintą iš brandžių varpų. Taip kaimynai būdavo raginami negaišuoti su darbu, kuris atneša namams duoną kasdieninę.
Kristijono Donelaičio „Metuose” sueiliuota: „Jie po Jokūbinių, jau rugius nukapoję, „Plonį nešam!” – būriškai šokinėdami, suokia”. Kaipgi nepasidžiaugti, sunkų darbą sėkmingai užbaigus...“, – apie šv. Jokūbo dienos papročius pasakoja L. Klimka.
Vyras pabrėžia, kad šios dienos oras laikytas lemtingu ateičiai – jei giedra diena, žiema bus šalta ir gili, jeigu lyja – bus šlapias ir prastas ruduo, todėl riešutų derliaus galima nesitikėti.
Permainingi orai
Etnologas atkreipia dėmesį, kad šv. Jokūbo dienos orai yra labai permainingi. Jis aiškina, kad daugelis šiuolaikinių veiksnių, kurie keičia orus, nebuvo žinomi mūsų protėviams, todėl šie veiksniai iškreipia įprastus orų dėsningumus, užfiksuotus senolių papročiuose.
„Labai svarbu, kad kiek galima, liepos antroji pusė būtų pastovesnių orų, ko nėra šiemet. Yra labai daug faktorių, kurie neatsispindi šiuose senolių papročiuose, kurie išmuša iš įprastinės vagos orų.
Saulės aktyvumas tebesitęsia, karas Ukrainoje tebesitęsia, ugnikalnio išsiveržimai Islandijoje, Italijoje – tai turi reikšmę, kaip globalinis reiškinys. Yra daug faktorių, kurie daro šiuos orus labai sunkiai prognozuojamus“, – atkreipia dėmesį L. Klimka.
Be to, šv. Jokūbinių metu gamtoje taip pat prasideda perversmas – miške išdygsta „ruginiai“ baravykai, prisirpsta avietės. Netgi žiogai vakarais pradeda čirpti nesustodami, o gandrai ima vesti vaikus iš lizdo.
„Darže tądien reikia apžiūrėti kopūstus ir rankomis jų galvas apspaudinėti, kad suktų į kietesnes. Dienos trukmė nuo saulėgrįžos jau sutrumpėjo visa valanda. Po rugiapjūtės kerpama avelių vilna, vadinama rugine arba nuobarine – ji esanti pati geriausia audimui. Tad Jokūbinės – vienų darbų pabaiga, kitų pradžia“, – atskleidžia vyras.
Teksto autorė: Deimantė Stanevičiūtė
