Joninės, arba Rasos – šventė, kurios tikroji esmė dažnai paskęsta tarp pramogų ir šurmulio. Etnologė E. Valentė primena, kad tai visų pirma – saulės šventė, sena kaip pati žmonija.
„Joninės – tai ne šimto ar dviejų šimtų metų senumo tradicija. Netgi ne tūkstantmečio. Ji – tiek sena, kiek žmogus gyvena po saule“, – sako pašnekovė.
Joninės – seniausia Europos šventė
Ši šventė pažymi vasaros saulėgrįžą, kai diena yra ilgiausia, o naktis trumpiausia. Nors šiuolaikinė Joninių samprata dažnai siejama su krikščionišku Jonu Krikštytoju ar žemdirbystės ciklais, E. Valentė pabrėžia: „Tai pirmiausia saulės, šviesos ir gamtos virsmo šventė.“
Pasak jos, tai ko gero pati seniausia Europos šventė, atsiradusi gerokai seniau už krikščionybę.
Anot E. Valentės, šiais laikais ši šventė yra stipriai pasidalijusi į dvi – Jonines ir Rasas. Etnologės teigimu, tai dvi visiškai skirtingos šventės:
„Tie, kurie švenčia Jonines, dažniausiai turi omenyje tokį labiau laisvalaikio, linksmybių pobūdžio vakarą – alaus, užkandžių, lengvos muzikėlės šventę.“
Rasos, tuo tarpu, yra švenčiamos visiškai kitaip – jas švenčiantys žmonės renkasi ant piliakalnių, ant kalvų, gamtos apsuptyje.
„Jie Saulę sutinka ryte su giesmėmis, gesina senąją ugnį švariu šaltinio vandeniu ir įkurdina naują – ugnį išskeldami iš titnago. Visa tai daroma labai ypatingai švariai, simboliškai – ta ugnis tampa lyg šviesos, švaros, laimės ženklu visam laikotarpiui“, – pasakoja etnologė.
Kupolės ir kupolavimas
Senovėje ši šventė Lietuvoje buvo vadinama ne tik Rasomis, bet ir Kupolėmis. Pastarasis pavadinimas kildinamas iš žodžių „kupoliavimas“ ar „kūpėjimas“ – tai reiškia žolynų rinkimą, gamtos gausos šlovinimą.
„Kūpėjimas – tai metas, kai viskas aplink auga, klesti, kupėja. Tai – augimo ir brandos viršūnė“, – pasakoja E. Valentė.
Kupolės dieną žolynai, o ypač vaistažolės, būdavo laikomi turinčiais ypatingą gydomąją galią. Moterys ir merginos, kurios norėdavo ištekėti, eidavo rinkti devynių arba dvylikos skirtingų žolelių, eidamos nelyginiais žingsniais.
Iš šių žolelių būdavo pinamas vainikas – ne tik puošmena, bet ir būrimo įrankis, nupasakojantis merginos ateitį.
Vainikai, vanduo ir ugnis
Vainikų pynimas – vienas seniausių ir prasmingiausių Rasų papročių, vykstantis iki šiol. Vainikas simbolizuoja saulę, šviesą, o kartu ir žmogaus vidinį švytėjimą.
„Pagal senovės lietuvių tikėjimą, visi mes turime savo nimbą, šviesos ratą virš galvos. Ir vainikas – tai jo išraiška“, – aiškina etnologė.
Šventės metu būdavo pinami keli vainikai. Vienas dėvimas ant galvos, kitas – paleidžiamas upe su uždegta žvakute. Pasak etnologės, tai – pagarba protėviams ir simbolinis norų paleidimas į pasaulį.
Trečiasis vainikas – merginų būrimo priemonė: jis metamas ant šakoto medžio šakos, skaičiuojant, kelintą kartą užkibs. Kiek kartų nepavyksta – tiek metų teks laukti vedybų.
Svarbiausi Rasos šventės ritualai
Rasos šventė vykdavo šventvietėje, į kurią būdavo įeinama pro vartus, išpuoštus žolynais. Prie vartų – vandens indas, skirtas apsivalymui, kad į šventvietę visi įeitų fiziškai bei dvasiškai švarūs. Šventvietėje būdavo statoma kupolė – aukšta kartis su vainikais ir žolynų puokšte viršūnėje.
Dar vienas ypač svarbus šventės elementas, gerai žinomas ir šiandien – laužas. „Prie laužo dainuojama, šokama, o kai jis įsidega, šokama per jį – tam, kad apsivalytume, kad su degančia ugnimi pasiliktų tai, ko nenorime neštis į naują metų periodą“, – sako E. Valentė.
Vis dėlto, šiais laikais visiems ko gero geriausiai pažįstamas Joninių ar Rasų simbolis – paparčio žiedas. Tiesa, anot etnologės, šiomis dienomis paparčio žiedo ieškojimo tradicija – labai stipriai pasikeitusi, tapusi banalia pramoga, skirta vaikams bei jaunimui.
„Tai, kad kažkas yra paslėpiama paparčiuose, ir vaikai bėga ieškoti „žiedo“, neturi nieko bendro su senąja tradicija, – aiškina E. Valentė. – Paparčio žiedas – tai mitinis, simbolinis šventės elementas.“
Žinoma, šis žiedas neegzistuoja gamtoje, bet ieškoti jo – tai simbolinis veiksmas, reiškiantis ieškoti savęs. Etnologė atskleidžia, jog su šiuo Rasos šventės elementu yra siejamas specifiškas ir gilią prasmę turintis ritualas: žmogus traukdavosi į gamtą ir, tam tikra prasme, medituodavo.
„Susirandame savo pamėgtą papartyną, geriausia vakare arba naktį, atsisėdame ten tyliai, ramiai, pasiklojame skarą ar ką turime, sukryžiuojame kojas ir laukiame“, – pasakoja etnologė.
Anot jos, būdavo tikima, kad jei žmogus nepabūgsta to, ką pamato laukdamas šio žiedo, stebuklingasis žiedas „ateina“ ir tiesiog įkrenta į patiestą skarą.
Tuomet žmogus turi grįžti namo neatsigręždamas, nesisukdamas atgal, neva – neatsigręždamas į savo gyvenimo buvusius įvykius, ir galiausiai parsinešti žiedą namo.
„Grįžęs su paparčio žiedu, žmogus įgauna jo išmintį, pradeda suvokti, ką kiti žmonės galvoja, ką jam šneka medis, augalas, bet kuri žolė, ką sako paukštis“, – tęsia E. Valentė.
Kur švęsti Rasas šiemet?
Ieškantiems tikros Rasų šventės dvasios, pašnekovė rekomenduoja vykti į Kernavę.
„Jeigu mes nuvažiuosime į Kernavę būtent Rasų šventės metu, tikrai pajusime tikrąją, autentišką šios šventės dvasią“, – sako ji.
Čia laukiami visi, norintys patirti senovinį šventimo būdą: sutinkama saulė, giedamos giesmės, uždegama ugnis iš skeltų titnago, kupoliaujama.
Autentišką šventę siūlo ir Verkių parkas Vilniuje, tačiau, pasak pašnekovės, tokių vietų Lietuvoje yra daugybė: autentišką Rasų šventę rengia dauguma kaimų ir miestelių bendruomenių.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
